Čia tik paklaustas, ką virsi pietų, galėjai pajuokauti – spalių grucę su šuns koja, o čia ir lapkritis su juodomis tamsos dejonėmis aimanomis – tartum žmonės kristų kaip lapai nuo medžių rudenį. Vienas sako – kam nesopa, tas ir nedejuoja, antras – nėra kada dejuoti, tik eik ir eik, eik ir eik, trečias – sėdi sėdi, laukia laukia, o kai laiko nebėra, tada triedžia ragan, ketvirtas pabara – jeigu dar dejuoji, kad ar netikus valdžia, ar kai ko trūksta, tai tik botagu. Susirenka pulkas ir užtraukia: kas iš ryto dainuoja – vakare dejuoja. Geriausia – čia kalbam, čia paliekam, nebūkim terkšlės visos, nesusibezda ir tuoj per telefoną skambina! Čia pašnekėjai, čia užmiršai, neatsakyk sutikęs apkalbėtą žmogų. Nori būti teisingas – teisk save iš ryto, o artimą popiet.
Su teisybe toli nevažiuosi, reikia ir truputį pameluoti, pagražinti. Ir – „laikrodis kartoja seną melą, kad laimė šypsosi, kad ji gera, ir bėga jo tiksėjimas per stalą į džiaugsmą didelį, kurio nėra“, – tvirtina Henriko Radausko posmas.
Gal geriau daug anksčiau buvo, kai neskaičiavo griežtai laiko, ne visi gi laikrodžius turėjo. Ir laikrodis didelis turtas buvo. Žemaičių vyskupas Jurgis Petkūnas mirdamas 1574 m. vienam iš savo testamento vykdytojų Mikalojui Daukšai užrašė baltą žirgą ir laikrodį, o kitas jo viršininkas – vyskupas Merkelis Giedraitis mirdamas padovanojo šermuonėlių kailinius ir sieninį skambinantį laikrodį. O, kad dabar viršininkai tokie dosnūs būtų! Ar dovanų ponas jau mirė? Jei klibinkščiuoja koks lapų ryšulys – prastas žmogus, nekibink be grašio. Reikalingas gi toks kaip tilte skylė.
Istorikas Simonas Daukantas daiktavardį – laikas ir veiksmažodį – rodyti pirmasis į krūvą sulipino parašęs: „Kas nežino šiandien tokių vyrų, kurie, niekame nemokęsi, laikrodžius skambinančius dirb.“
Tokių vyrų šelmiais – lengvabūdžiais nepavadinsi, nereikės ir Kristijono Donelaičio pabarimo: „Vogdams, atimdams, klastuodams šelmis vis būsi. Tau niekados visi negelbės poteriai tavo, kad ir klūpodams, rankas susiėmęs, skaitysi.“
Ir branduolius rinksi, mat spalis – lazdyno, lapkritis – stipriausio medžio ąžuolo mėnuo. Norėsi būti tvirtas kaip ąžuolas (ar tvirtas kaip molio vinis?) – krimsk riešutus, gilių kavą gerk. Ir atmink – geri žmonės ir riešučio branduoliu pasidalija. Blogai gerai, tik reikia nenusiminti, nepalūžti. Ne tas ponas, kas daug turi, bet tas, kas kitų neprašo. Duok Dieve, ponuliams sotį, žmonėms – kantrybę.
Tik laiko niekas neatlaiko. Tad, tegul mano laikrodis rodo, kiek Žagarėje lašiniai kainuoja. Išmiegosiu aplink laikrodį (12 valandų) – ir garbė Dievui!
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ