Tikra dzūkė Aldona Vasiliauskienė įsitikinusi, kad geriausiai žmogus jaučiasi ten, kur yra jo šaknys – gimtinėje. Deja, gyvenimas dažnai surikiuoja kitaip. Pagal gautą paskyrimą į Aukštaitijos kraštą, iki tol visiškai nepažintą, atvykusi moteris įsikūrė Alizavos seniūnijoje, Bakšėnų kaime. Čia po truputį įsigyveno, sukūrė šeimą. Tačiau tėviškės ilgesio iš širdies neišplėši… Kaip ir to jausmo, kad savas ir mylimas gali būti tik ten, kur tikrieji namai. „Niekada neatleisiu sau, kad išvykau iš gimtojo krašto“, – ir dabar drąsiai tvirtina moteris.
Užaugo Varėnos rajone
A. Vasiliauskienė gimė miškų, smėlingų lygumų krašte Varėnoje. Gimtasis jos Kruklių kaimas – visai netoli Baltarusijos sienos. Savo tėvų Broniaus ir Agnieškos Vencių šeimoje ji augo su trimis broliais. „Mano tėvai – abu iš to paties krašto, tikri dzūkai. Jų kaimai buvo netoli vienas nuo kito. Šokiuose susipažino ir susituokė. Aš buvau antras vaikas šeimoje. Už mane aštuoneriais metais vyresnis brolis Jonas. Turėjau ir du jaunesnius – Praną ir Vytą. Pykdavau ant tėvų, kad man juos prižiūrėti palikdavo. Dabar likome tik dviese su Pranu. Vyto nebėra jau dvidešimt metų, sulaukęs vos 33 metų žuvo autoavarijoje. Jono netekome neseniai.
Kai gimiau, ką tik buvo susikūrę kolūkiai, tėvams reikėjo labai daug dirbti. Vargingai vertėmės, tačiau tėvai turėjo ūkį, išgyvenome. Tėvas triūsdavo fermose, mama – laukininkystėje. Tėtis visą gyvenimą buvo labai darbštus, pats savo rankomis pasistatė namus. Mums, vaikams, tėvas buvo griežtas, kartais – net per daug. Tačiau turėjau labai gerą mamą, kuri man davė labai daug. To nematuoju materialiais dalykais, bet meile, švelnumu, gyvenimo išmintimi. Ji niekada nėra pakėlusi balso, buvo labai religinga, turėjo nuostabų balsą, giedojo bažnyčios chore. Vasaros atostogų metu vesdavosi mane į Rudnios bažnyčią, stovėjusią ant Ūlos upės kranto. Tai ji man, dar visai vaikui, įskiepijo religingumą, labai gera būdavo šventovėje girdėti ją giedant. Visas mamos gyvenimas buvo bažnyčia, vaikai ir darbas“, – apie savo šeimą pasakojo dzūkė.
Moters vaikystė prabėgo gamtos prieglobstyje. Varėnos kraštas unikalus savo itin švaria gamta, žaliais, gėrybių pilnais pušynais, srauniomis upėmis. Venciai gyveno pamiškėje, todėl Aldona dažnai uogauti, grybauti, vaistažolių rinkti į mišką skubėdavo. „Rinkdavau rugiagėles ir smiltinį šlamutį, jį namuose sudžiovindavome ir tėtis su arkliu nuveždavo šias vaistažoles į supirkimo punktą. Tad dar nuo mažens savo reikmėms šiokią tokią kapeiką užsidirbdavau“, – sakė Aldona.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ