Ne vienas norėdamas surasti savo nerimo priežastį linkęs kartoti, kad ruduo yra liūdesio metas. Tai siejama su svetur išskrendančiais paukščiais, krintančiais lapais, pamažu kitomis spalvomis pasipuošiančiais medžiais. Metų kaita – tai lyg būdas pateisinti savo elgesį, baimę. Gal taip žmogus sutvertas, kad savo nesėkmių priežasčių ieško kažkur kitur, tik ne čia – šalia, savyje.
Nesiseka namuose – kalta žmona ar vyras, nesiseka darbe – kaltas darbdavys. Neturiu ko valgyti – valdžia mažai duoda, sutiktas pažįstamas nepasisveikino – mane visi ignoruoja. O po tokių minčių ir išvadų ne vienas nuleidžia galvą keikdamas kitus, nusprendžia, kad labiausiai jam tinka kankinio dalia.
Laimingas žmogus nebūtinai turi kiaurą dieną šypsotis – jis tiesiog gerai jaučiasi, kitam linki gero. Ir pasakymas palinkėti vienas kitam ramybės – ne šiaip sau išgalvotas. Atkreipkite dėmesį su kokia ramybe ir stiprybe į gyvenimo išbandymus žvelgia vyresnio amžiaus žmonės, kurie nežinojo, kas yra nedarbas, įvairios pašalpos. Jų gyvenimo filosofija buvo tokia – jeigu Dievas davė rankas – duos ir duonos. Ir tos dvi rankos stebuklus darė. Nelaukė, kol svetimas ateis į kiemą ir pamokys, kaip kambarį susitvarkyti, vaikus auginti. Net sunkiausiais laikais lietuvis žinojo, kaip išgyventi. Buvo sakoma, kad mūsų tauta gebėdama dirbti ir ant akmens išgyvens. Visada gera kalbinti dirbantį žmogų – jis net braukdamas varvantį prakaitą nusišypsos, ras laiko paklausti, kaip sekasi.
O dabar kitas vaizdelis iš darbo biržos. Susirinkę bedarbiai lyg širšės užsipuolė atėjusią darbuotoją, kad greičiau juos priimtų, nes jie neturi laiko čia sėdėti pusę dienos. Tai kurgi taip skuba neturintys darbo žmonės? Gal darbo ieškoti? Kažkodėl abejoju…
Reikia tik apgailestauti, kad pašalpininko duona didelei daugumai tapo skalsesnė už dirbančio žmogaus. Kai darbdavys darbuotojui, sumaniusiam keisti darbo vietą, primena, kad pagal sutartį reikėtų dar kelias savaitėles padirbėti, tas išdidžiai atkerta, kad nebe tie laikai. Tikrai nebe tie. Nors visi šaukia, kad Kupiškyje darbo nėra, didžiulis nedarbas – darbuotojo nė su žiburiu nerasi. Ar pastebėjote, kad per laikraščio skelbimus ieško darbo vos vienas kitas, o siūlo darbą kelios dešimtys? Tik nereikia aimanuoti, kad atlyginimą mažą siūlo. Visi dar iki šiolei dirbantys kažkada pradėjome nuo minimumo – gerą algą reikia užsidirbti.
Vasara buvo puikus metas padirbėti, tačiau ne vienas kalbintas save bedarbiu ir vargšu laikantis teigė, kad pirmiausiai nuvažiuos pailsėti prie jūros, o paskui GAL ir eis darbo ieškoti. Tada ir pagalvoji – už kokius pinigus vartytis ant smėlio, ar dar maža poilsio, jeigu neturi darbo, ir ar iš viso tas darbas tau, žmogau, reikalingas?..
O dabar vietoje moralo „bedarbiams“. Ar pamenate I. Krylovo pasakėčią apie skruzdę ir žiogą, kai skruzdė visą vasarą dirbo, ruošėsi žiemai, o žiogelis sau linksmai grojo? Tie, kurie esate linkę gyvendami vadovautis skruzdėlės pavyzdžiu – nepykite, jei kiek susijaukė tvarkingai surikiuotos jūsų nuostatos į darbą, poilsį ir visokius malonumus. Sunkus darbas viską atperka. O tie, kurie prijaučiate žiogelio filosofijai – nuo šiol jūs turite puikų pasiteisinimą mėgautis gyvenimu kiek tik panorėję užuot sunkiai dirbus ateities labui. Muzikuokite ir toliau – tik nekaltinkite pasaulio ir kitų, kad badas atėjo netikėtai…
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ