Nuotrauka iš „Kupiškėnų enciklopedijos“, V., 2012
Lietuvos miškininkystės mokslo pradininkas profesorius Povilas Matulionis iki šiol stebina darbo barų gausa ir įvairove. Tai šviesuolis kupiškėnas, darbavęsis už 2 žmones: ir kaip lietuvis, ir kaip miškininkas (girininkas). „Basanavičiai, Vileišiai, Kudirkai, Matulioniai sudarinėjo atmosferą, kurioje mezgėsi ir brendo tautininkai, tie, kurie, pagaliau, nulėmė tautos likimą“, – teigė Juozas Tumas-Vaižgantas 1922 metais.
Svarbesnieji gyvenimo faktai
Miškininkas, valstybės veikėjas, pedagogas, literatas Povilas Matulionis gimė 1860 m. rugsėjo 5 d. (17 d.) Kupiškyje, valstybinių valstiečių šeimoje (buvo aštuntas vaikas).
Išmokęs skaityti namie, 1873 m. baigęs Kupiškio pradžios mokyklą, P. Matulionis įstojo į Daugpilio (Dinaburgo) realinę mokyklą. 1882 m., kunigui Kleofui Kozmianui (Kuzminui) pasiūlius, buvo įstojęs į Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją Kaune, bet pajutęs, kad neturi pašaukimo, ją paliko. Norėdamas užsidirbti pinigų studijoms, 3 metus mokytojavo privačiuose dvaruose (dar mokydamasis Daugpilyje nuo 3 klasės, tėvui mirus, užsidirbdavo kaip korepetitorius). 1885–1889 m. P. Matulionis studijavo Sankt Peterburgo miškų institute, gerai mokėsi, tad gavo stipendiją.
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad Povilas Matulionis nuo 1889 m. dirbo urėdo padėjėju Opočkoje (Pskovo gub.), nuo 1892 m. – Cholmo (Pshovo gub.) miškų jaunesniuoju taksatoriumi. Nuo 1894 metų P. Matulionis – jaunesnysis taksatorius Vilniuje, taksavo Kuršėnų, Rumšiškių, Karmėlavos miškus, nuo 1898 metų – Vilniaus ir Kauno gubernijų vyr. taksatorius, miškotvarkos revizorius. Buvo kviečiamas profesoriauti į Sankt Peterburgo ir Pulavų miškų institutus, bet pasiliko Vilniuje.
1906 m. P. Matulionis – Oloneco gubernijos miškų administracijos ekspertas, 1907–1909 m. tvarkė 142 000 dešimtinių miško ūkį Suomijoje – už tai pakeltas valstybės patarėju. Nuo 1910 metų kupiškėnas gyveno Smolenske, dirbo 7 gubernijų (Estlandijos, Livlandijos, Kuršo, Vitebsko, Smolensko, Mogiliovo, Černigovo) miškų tvarkytoju.
Po bolševikų perversmo P. Matulionis buvo išrinktas Smolensko gubernijos revoliucinio vykdomojo komiteto pirmininku, Sovietų Rusijos vyriausybė jį skyrė visos Rusijos miškų komisaru, bet P. Matulionis 1918 m. grįžo į Lietuvą. Čia dirbo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų skyriaus vedėju, nuo 1919 m. pradžios – Miškų departamento direktoriumi, vėliau – žemės ūkio ir valstybės turtų viceministru III P. Dovydaičio vyriausybėje (1919 m. kovo 12–balandžio 12 d., faktiškai ėjo ministro pareigas).
Nuo 1921 m. P. Matulionis dėstė Dotnuvos žemės ūkio technikume, Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje, Lietuvos universitete, 1923–1924 m. šio universiteto Miškininkystės katedros vedėjas, profesorius (1923 m.). Povilas Matulionis yra pirmasis Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje rektorius (1924–1928), Miškotvarkos katedros vedėjas (1924–1929).
1929 m. sausio 1 d. P. Matulionis išėjęs į pensiją apsigyveno Kupiškyje, namelyje netoli nuo tėvų gimtosios sodybos, vėliau – pas dukterį Mariją Janavičienę Aleksandrijoje prie Šiaulių. Čia ir mirė nuo plaučių uždegimo 1932 m. kovo 15 d.
Kūryba ir visuomeninė veikla
P. Matulionis dar mokydamasis Daugpilio mokyklos IV klasėje rašė eilėraščius, kuriuos skaitydavo iš rankraščių klasėje ar parvykęs atostogų į tėviškę. Mokytojaudamas dvaruose parašė pirmąjį lietuvišką aritmetikos uždavinyną „Užduotiną“, kurį J. Gailučio slapyvardžiu 1885 m. išspausdino Tilžėje. Studijuodamas įsitraukė į slapto lietuviško būrelio veiklą, 1885 m. kartu su Jonu Spuduliu tęsė slapto hektografuoto laikraštėlio „Žinių nešėjis“ leidybą (išėjo 10 numerių). Šiuo metu bendradarbiavo ir Jono Šliūpo leidžiamame „Lietuviškajame balse“. 1888 m. šiame laikraštyje išspausdinti 5 P. Matulionio eilėraščiai, patriotiniais, istoriniais motyvais artimi Vinco Kudirkos, Prano Vaičaičio to meto eilėraščiams.
„Iš P. Matulionio publicistikos pažymėtina 1891 m. pasirodžiusi kraštotyros apybraiža „Kupiškis ir kupiškėnai“, kurioje pateikiama daug istorinių, ekonominių, etnografinių žinių apie Kupiškį ir jo apylinkes. Aprašoma XIX a. antrosios pusės krašto gamta, žmonių buitis, papročiai, žemės darbai ir amatai. Daug vietos skirta miškų ir jų augmenijos aprašymams. Apybraiža „Kupiškis ir kupiškėnai“ – tai pirmoji Kupiškio krašto istorija, parašyta to laikmečio liudytojo“, – teigiama Kupiškio viešosios bibliotekos 2000 metais išleistoje knygoje „Nepažįstamas Povilas Matulionis“.
Apsigyvenęs Vilniuje P. Matulionis įsijungė į slaptą lietuvių draugiją – „Dvylikos apaštalų“ kuopą – lietuvybei gaivinti. Šios draugijos pastangomis Vilniaus lietuviai 1901 m. atsikovojo Šv. Mikalojaus bažnyčią ir gavo lietuvį kunigą. „Praėjus dešimtmečiui nuo įsimintinos pergalės „Viltis“ rašė, kad „ta bažnyčia vienintelė Vilniuje, kur lietuviai dabar jaučiasi esą Lietuvoje, savo tėvų žemėje, kur jie, spaudžiami vargo, gali krūvon susirinkę /…/ klausyti gimtąja kalba sakomų pamokslų ir giedoti savo protėvių papročiu giesmes“, – rašo Vidmantas Jankauskas straipsnyje „Vienas iš „Dvylikos apaštalų“: Povilas Matulionis Vilniuje (1894–1910)“ / „Kupiškis“, 2010, Nr.8.
P. Matulionis – pirmasis slaptų lietuvių spektaklių Vilniuje (1901–1902 m. Vileišių bute) režisierius. „Spektakliai, vaidinimai buvo puiki priemonė ir akstinas susiburti tam tikroms bendraminčių grupėms. Tad nieko nuostabaus, kad lietuvių tautos priespaudos laikais teatras, tegul ir saviveiklinis, galėjo būti ne mažiau reikalingas ir reikšmingas už spausdintą žodį ar lietuviškas pamaldas bažnyčioje“, – teigia V. Jankauskas.
Moksliniai darbai
Miškininkas P. Matulionis paskelbė per 150 mokslinių darbų. Vilniuje 1906 m. lietuviškai išleido 15 metų rengtą lietuvišką „Lietuvos augalų žodyną ir augalų taislą“, kur surinkta 3000 augalų lietuviškų pavadinimų. Gyvendamas Smolenske parengė „Gamtos žodyną“ iki S raidės (8000 žodžių) rusų ir lietuvių kalbomis. Parašė knygas „Miško auklėjimas“ (1920), „Lietuvos miškai“ (1922), „Gintaras lietuvių žemėje“ (1922), „Kiek girioje medžio kirstina“ (1924), „Miško atvejinė arba sėklinė medžiapjūtė“ (1925) ir kt.
P. Matulionis sukūrė miškų kvalifikacijos lentelę, sudarė pagrindinių Lietuvos medžių rūšių tūrių lenteles, Lietuvos kalvotumo ir nuotakumo (1906), Lietuvos apžvalginį (1922), Lietuvos ir Latvijos reljefinius (1922) žemėlapius.
Labai taikliai P. Matulionį ir jo veiklą yra apibūdinęs kraštietis Peliksas Bugailiškis: „Iš būdo ir kalbos tikras liaudies sūnus, neišsižadėjęs savo tarmės, aukšto rango valdininkas, girininkas specialistas, labai vertinamas valdžios sferose, be to, įvairių specialių įstaigų bei organizacijų (žuvivaisos, technikos, smulkiosios pramonės) veiklus narys /…/. Jo paprastumas su žmonėmis, mokėjimas dalykiškai, konkrečiai spręsti reikalus kėlė jo autoritetą ir pasitikėjimą juo, nepaisant stačiokiško būdo ir keistos išvaizdos (beformė barzda) ir nelabai tinkančios jo stuomeniui valdiškos uniformos. Mat jis visur buvo reikalingas kaip rimtas šulas vienam ar kitam darbui bei sumanymui paremti ir ne vieno jų tolregis iniciatorius.“ Tai citata iš 2014 m. išleistos didžiulės Romualdo Deltuvo monografijos „Povilas Matulionis: ateities pradžia – tai mes“.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ