Intuityviai norisi priešintis viskam, kas masiška. Kurgi šiemet traukia minia? Bandos jausmas daugelį gena medžių viršūnėmis Anykščiuose, Baltijos bangomis Palangoje, „valgyti“ vienas kito bet kuriame Lietuvos krašte.
Vienas pažįstamas vis klausinėja, kaip praleidau savaitgalį, ar jau buvau prie jūros. Nebuvau ir būti nenoriu. Jau keleri metai nebevykstu prie lietuviškosios jūros karštymečiu, nes man svetimos sadomazochizmo apraiškos – važiuoti, stumdytis eilėse keliuose, paskui – maitinimo įstaigose, ieškoti laisvo smėlio plotelio prie jūros ir jūros lašo tarp žmonių bei jų paliekamų atliekų. Daugelis žino, kad taip bus, burba, skundžiasi, bet vis tiek važiuoja. Kam, kodėl? Man lietuviškasis pajūris pats gražiausias vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį, kai gamtos stichija ilsisi nuo žmonių. Ir Anykščių šilelio viršūnes geriau apžiūrėti bus tada, kai visa banda jomis bus jau prašuoliavusi.
Ar tik bandos jausmas verčia mases elgtis šabloniškai, kaip visi, miniomis plūsti į tas pačias vietas, kankinkis spūstyse? Sakoma, kad žmogus eina į minią todėl, kad nuslopintų savo sielos šauksmą. Foninis triukšmas reikalingas tada, kai nenori girdėti savęs. Ausinukais užkimštos ausys, saviapgaule uždengtos akys – ir gyventi patogiau. Bent taip atrodo.
Artėja rugsėjo pirmoji, ankstyvi vėsūs rytai dvelkia mokykla. Nors daugelis iš mūsų į ugdymo ir švietimo įstaigas jau nebeisime, vis dėlto visą gyvenimą išliekame tiek mokiniais, tiek mokytojais vieni kitiems (nereikėtų šios minties suprasti tiesmukai, kad turime teisę jaustis visažiniai ir mokyti kitus gyvenimo tiesų). Kiekviena diena – unikali proga mokytis. Ko? Kad ir kantrybės iš nervingo vairuotojo, prieš nosį iššokusio, telefonu koliotis nusiteikusio pašnekovo. Ir tik nuo tavęs paties, tavo balso tono priklauso, ar pasiduosi negatyvumo provokacijai, ar maloniai pakalbintas piktas pašnekovas ne tik nebedraskys akių, bet ir atsiprašys už sutrukdytą laiką.
Nesu linkusi pritarti posakiui – kaip šauksi, taip ir atsilieps. Visai nebūtina atsiliepti taip, kaip šaukia, o kai kada geriausia visai neatsiliepti.
Vis dar gaji supermamyčių mada viską vadinti mažutėliais žodelyčiais. Ji įsiskverbia ir į verslo pasaulį. Ar nepažįstama kad ir tokia situacija: „Ar jau pervedėte pinigėlius į mūsų sąskaitėlę?“ Man nesuprantama, kodėl kai kurie suaugusieji su vaikais bendrauja kaip su kažkokiomis atsilikusiomis būtybėmis, visokiais utiutiu, šveplavimais ir pan. Dar keisčiau, kai toks deminutyvinis žodynas vartojamas bendraujant su suaugusiais. Patikėkite, tikrai sapnuočiau košmarus, jei kas prieš miegą man palinkėtų saldžių sapnelių. Kaip ir brandaus amžiaus žmogaus palinkėjimas geros dienelės gerumo tai dienai suteikia tik tiek, kad toks infantilumas iššaukia atlaidžią šypseną.
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ