Poryt – Žolinė. Sakoma, kad po jos ir vasara baigiasi. Žolinė – tai toks metas, kada susitinka vasara ir ruduo. Juk rugpjūčio pabaigoje visuomet rudeniu pakvimpa. Tik atsisveikinti su vasara dar labai nesinori. Visai netrukus jos pramogas reikės iškeisti į jaukius pasivaikščiojimus lapų nuklotais parkais.
Spalvingas ruduo taip pat turi daugybę nuostabių spalvų ir savotišką žavesį su savo voratinkliais, rytiniais rūkais ir miglomis, ilgėjančiais vakarais. Bet kol už lango vasara, ja dar pasidžiaukime. Ir pačios didžiausios ir gražiausios rugpjūčio šventės – Žolinės nepamirškime. Tai – viena svarbiausių katalikiškų švenčių – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų diena. 2000 metais Seimas ją įtraukė į valstybinių švenčių sąrašą ir paskelbė nedarbo diena. Kiekvienais metais rugpjūčio penkioliktąją tūkstantinės maldininkų minios visoje šalyje plūsta į miestelius, kuriuose švenčiami Žolinės atlaidai. Didžiausi jie būna gražiame Dzūkijos kampelyje, Pivašiūnuose, kaimyniniame Panevėžio krašte, Krekenavoje. Žolinės atlaidai Pivašiūnuose vyksta net 8 dienas. Kasdien meldžiamasi vis kita intencija. Krekenavoje irgi minimas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidų aštuondienis.
Kupiškio krašte Žolinę švenčia Šimonių parapijos žmonės. Daugeliui tai – ne tik proga pasisemti dvasinio peno, bet ir reta proga sugrįžti į gimtinę. Aplankyti gimines, susitikti senus bičiulius, pažįstamus. Būtent per Žolinę šimoniškiai dažnai organizuoja giminių susitikimus, o jei po visą Lietuvą ir užsienius išsibarsčiusių surinkti nepavyksta, tai bent į pakermošį pas vietinius gyventojus visuomet nuvyksta. Seniai besimačius tikrai yra apie ką pasikalbėti: kaip vasaros darbai sekėsi, ar gerai derlius užderėjo, rūpi ir kitais kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais pasidalyti. Yra net toks priežodis: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas.“ Visi žinome, kad bendrauti su artimaisiais reikia, antraip bėdoje vienas gali likti. O per Žolinę tai tiesiog privalu.
Smagi būna Žolinė Šimonyse. Kupina susitikimų džiaugsmo, pasipuošusių žmonių šypsenų. Į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią tikintieji nuo pat ryto skuba nešini naujojo derliaus gėrybėmis ir gėlių puokštėmis. Pašventinti ir užkišti namuose už šventų paveikslų žolynai sergi nuo gaisro, maro, bado bei kitų negandų. Lietuviai nuo seno tikėjo gamtos ir augalų galia. Todėl Žolinių puokštė šioje šventėje įgauna ypatingą reikšmę. Čia sutelpa visas metų derlius. Į Žolinės puokštę dedama kuo daugiau pačių įvairiausių augalų – gražiausių pievų ir darželių gėlių, po keletą visų auginamų javų varpų. Žmonės į ją įpina net daržo gėrybių – burokų, morkų ar ilgesniu kotu nuskinto kopūsto gūžę. Todėl Pietryčių Lietuvoje ši šventė dar buvo vadinama Kopūstine. Pasak etnologų, Žolinė dar vadinama ir javapjūtės pabaigtuvėmis, bičkopio, medsukio, duonos, medaus ir pieno švente.
Jau šį šeštadienį įvairiose Lietuvos vietovėse bursis kraštiečiai. Nors į šalį pagaliau atėjo ilgai laukti karščiai, neišmainykime šios gražios Žolinės šventės į savaitgalio poilsį prie vandens ar į kasdienius darbus sode. Tegul bus tai gera proga dvasiškai pailsėti, artimuosius aplankyti ir pasižmonėti.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ