Vasara. Liepžiedžių kvapas. Vėjyje besiplaikstantys moterų sijonai. Darže ir ant prekystalių raudonuojančios braškės. Margaspalviais gėlių žiedais pražydusios palangės. Vėlyvą vakarą kylantis dūmelis virš šašlykinės ir gardus čirškančios mėsytės kvapas. Džiūstančio šieno aromatas. Miegus išvaikančios rytinės maudynės upelyje ar ežere. Tingiai virš daržo praskrendantis gandras. (Jo šeimyna įsitaisiusi visai čia pat, išlakioje tuopoje.) Vėjyje linguojančios smilgos. Dūzgiančios bitės, įkyrios musės ir kraujasiurbiai uodai – tai irgi šio metų laiko palydovai.
Norisi, kad vasara niekada nesibaigtų. Nesvarbu, kad kartais nelauktai gali išprausti šilta liūtis, nesvarbu, kad vis daugiau vėjuotų, o ne ramių dienų. Vėjas ne tik nerimo ir sumaišties palydovas. Jis ir blogas mintis iš galvos gali išpūsti. Tuomet pasijunti toks lengvas ir tyras, tarsi būtum iš naujo užgimęs.
Lieka tik labai žemiški rūpesčiai – prastai sudygo sėklos darže, jau būtų gerai, kad palytų, ar neužmiršau uždaryti šiltnamio durų, žolė kieme auga tarsi pasiutusi.
Kažkodėl bėgant metams atrodo, kad tos vasaros laikas vis traukiasi lyg išaugtinis drabužis. Sunku patikėti, kad diena jau ėmė pamažu trumpėti, kad vasara jau įpusėjo ir pradės riedėti rudens link. Mačiau, kad jurginai krauna pumpurus, baigia nužydėti jazminai. Vadinasi, tikrai vasarėlė persirito į antrąją pusę.
Taigi reikia pasiskubinti iš spintos išsitraukti visas vasariškas sukneles, basutes ir pakeisti nors trumpam savo „kailiuką“ tarsi miško žvėreliui. Susilieti, susitapatinti su vasara, kad šiaurūs vėjai, šalčiai ir bjaurios darganos neatpažintų, pirma laiko nepasivytų.
Vasara kviečia keliauti, pasižmonėti festivaliuose, mugėse, plėsti savo akiratį. Išnaudokime šį laisve alsuojantį laiką dvasios polėkiams, atsinaujinimui.
Tik neperdozuokime tos laisvės. Pasekmės gali būti skaudžios. Vasarišką idilę jau spėjo sudrumsti nelaimės keliuose, vandens telkiniuose, festivaliuose.
Šį savaitgalį yra linksmybių ir pas mus. Būkime aktyvūs, nesėdėkime namuose. Ateikime, pasidžiaukime kitų kūryba, išmintimi, save parodykime, būkime svetingi, geranoriški. Juk sulauksime svečių ne tik iš kitų Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio.
Žinoma, tūlas pilietis pasakys, kam čia ta didaktika. Negi maži vaikai esame. Žinome, kaip reikia svečius sutikti, kaip pavaišinti ir išleisti. Aišku, žinome. Bėda, kad dažnai teorijos nepritaikome praktikoje. Ilgai nemoralizavus galima pasiremti liaudies išmintimi – „Kaip šauksi – taip atsilieps“. Toks ir šiųmetinio mūsų festivalio „Lingaudala“ šūkis. Taigi belieka tik pasirinkti, kaip šaukti.
Smagios šventės ir gražių įspūdžių visiems!
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ