Kai pasitaiko proga nevaržomai išsisakyti, dažniausiai visos mintys kažkur išdulka ir sėdi tylus it musę kandęs, akis įbedęs į kompiuterio monitorių. Svarstai, kodėl taip nutinka. Gal dėl to, kad nebemoki tyloje mąstyti, jautiesi pasimetęs ir nesaugus lyg koks našlaitis be įprastinio šurmulio, ginčų su kolegomis ir kitais gyvenimo pakeleiviais.
O tų ginčų visiems dėl paprasčiausių buities dalykų šiuo metu nors vežimu vežk. Pirmoji aktualija – šiluma. Nueinanti nuo arenos senoji valdžia dar spėjo išleisti įsakymą apie šildymo sezono pabaigą. Tačiau lyg tyčia tuo metu orai pradėjo vis labiau vėsti.
Vienus šalti lyg numirėlis radiatoriai džiugino ir asocijavosi su pilnėjančia pinigine, o kitus dėl to ėmė siaubas pagalvojus, kad vėl nuo besismelkiančio į vidų šalčio ir drėgmės pradės varvėti nosis, atsinaujins kosulys ir visos kitos peršalimo ligų sukeltos bėdos.
Atėjusi naujoji valdžia suskubo švelninti pirmtakų sprendimą. Gyventojams buvo leista patiems nuspręsti, ar jie dar nori, kad šildymas būtų įjungtas, ar ne. Tačiau priimti tokį sprendimą, pasirodo, nėra paprasta. Reikia ne mažiau kaip pusės gyventojų sutikimo, paskui dar apie porą dienų laukti, kol šildymas sugrįš. Be to, apie naujus sprendimus labai daug žmonių sužino ne iškart. Čia jau jų bėda. Juk apie tai skelbiama laikraštyje, internete, gal dar iškabinama ir Savivaldybės informacinėje lentoje. Išvada tokia, kad dauguma visas naujienas sužino pasikalbėję su kitais žmonėmis, iš nemirtingojo VBS („Viena boba sakė“). Taip ir vasaros galima sulaukti. Tad gal paprasčiau tokie reikalai turėtų būti sprendžiami?
Pešasi žmonės ir dėl sandėliukų daugiabučių rūsiuose. Įdomu, ką jie ten laiko. Uogienių, mišrainių, bulvių didžioji dauguma tautiečių kulniuoja į prekybos centrą. Dažnai sumanios šeimininkės pasiskundžia, kad antri ar treti metai uogienės rūsyje stūkso nepajudinamos. Atžalos į jas nė pažiūrėti nenori.
O gal kintant geopolitinei situacijai keičiasi ir mūsų įpročiai. Gal vėl pradėsime juodai dienai kaupti kruopų atsargas. Tik šįkart gali neišdegti, nes maistinės kandys, rodos, nenugalimos.
Nutinka pas mus ir labai negražių dalykų. Antai garbaus amžiaus kupiškėnai kolektyviniame sode dešimt metų puoselėjo obelaitę. Net dvejus metus ją gydė nuo vėžio. Obelis atsigavo, atsidėkojo jiems skaniais obuoliais. Vieną dieną atėję į savo sodą šeimininkai obelį rado nukirstą, be galimybės ataugti. „Žvirblio nesame nuskriaudę. Kam tas medelis galėjo užkliūti? Policiją buvome išsikvietę, rado vyriškų ir moteriškų batų pėdsakų ir nieko daugiau. Per vėlai, matyt, kreipėmės. Net pėdsekys šuo nepagelbėjo. Nusviro rankos, nebesinori nieko nei sėti, nei auginti. Žmona visą dieną verkė dėl tos obels“, – dalijosi savo širdgėla vyriškis.
Ką čia bepridursi. Tik kaip dažnai būna – aplinkiniai nieko nematė ir negirdėjo…
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ