Politika yra tik žaidimas. Taip sako pralaimėjusieji. Politika yra rimtas ir atsakingas užsiėmimas. Taip sako laimėjusieji. Ir visi darniu choru tikina, kad labai vertinga patirtis yra dalyvauti rinkimuose. Dabar, praėjus savaitėlei po patirto streso, kaip pasakytų garsi Kupiškio psichologė, jau grįžtame į normalią būseną. Ir matome rezultatus. Kai kurie žmonės labai mandagūs tapo. Kai kurie žvilgsnius suka į šoną – tarytum politinės pagirios juntamos, norėtųsi kai ko neprisiminti, tiksliau, kad kiti neprisimintų. Bet šaukštai po pietų. O kai popiet, galima vėl normaliai ir nuoširdžiai pasikalbėti, be agitacijos ir be reklamos.
Kupiškio šiemetės savivaldos rinkimų patirtis buvo demokratinės sistemos naujadaras – visuomeninis rinkimų komitetas „Kupiškio kraštą keiskime kartu“ bei jų pretendentas į merus. Kaip daugelis internautų pastebėjo, ten kyšojo ūkininko Zigmanto Aleksandravičiaus ausys. Dabar ausų savininkas ir dar du jo kolegos gavo rinkėjų mandatus, yra išrinktieji naujosios rajono Tarybos nariai. Pergalė, bet nelabai ir didelė. Įdomu, kaip politinių lenktynių finišą vertina patys savivaldos darbo naujokai. Ko jie tikisi, ką gavo ir ką prarado? Ar vertėjo veltis, juk laukia nelabai įdomūs darbai, posėdžiai, popieriai, kompiuteriai. Kokius čia kalnus galima nuversti ir kokį atlygį gauti? Pasikalbėjome su visuomeninio rinkimų komiteto iniciatoriumi Zigmantu Aleksandravičiumi.
Ar dar nepakyrėjo apie tai kalbėti? Iš tiesų, ko Jums asmeniškai dar trūksta, kad sumanėte dalyvauti savivaldos rinkimuose? Ar čia toks svarbus gyvenimo laiptelis?
Ne pirmą kartą girdžiu tokį klausimą. Man asmeniškai, mūsų komiteto nariams nereikia postų, pareigų, svarbių darbų. Jau turime.
Kartoju tą patį, ką kalbėjome iki šiol: Kupiškiui reikia pokyčių, nesinori, kad mūsų vaikai ir anūkai augtų apkiautusios valdžios ir nusivylusių žmonių krašte. Jau ne metai ir ne keleri apie tai kalbama, nesąžininga į tai žiūrėti ir nieko nedaryti. Dabar subrendo situacija, kai nebeįmanoma tylėti, laukti ir neveiklumu pritarti buvusios valdžios nuostatai, kad nieko negalime padaryti, nedarbas, emigracija visur, kad mūsų galios per menkos, mažai pinigų, rankos surištos. O jeigu valdžia negali, tai ką paprasti žmogeliai padarys?
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: