Praėjusį penktadienį „Jantos“ kavinėje Kupiškio ūkininkai rinkosi į ūkininkų sąjungos ataskaitinį susirinkimą.
Jeigu ūkininkai posėdžiauja kavinėje, vadinasi, žemdirbių bendruomenei viskas klostosi gerai. Jeigu šventiška užstalė įvardijama posėdžiavimu, vadinasi, ten gvildenamos ne tik laisvalaikio, bet ir išgyvenimo problemos. Ūkininkavimas, daugeliui kaimo žmonių tapęs ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir gyvenimo būdu, turi ir savo filosofiją, egzistencinį pagrindą.
Vidmantas Mažeika, ūkininkaujantis Daukučių kaimo vienkiemyje, akimirką tarp kasdieniškų kalbų ir šventiško triukšmo trumpai paaiškino, kodėl, nors metai nelengvi, nors menkos produkcijos supirkimo kainos slegia, bet pats jaučiasi gerai: „Niekam netarnauju, tik sau, savo gyvuliukams, esu laisvas, gyvenu be įtampos. Niekas man nekomanduoja, nevadovauja. Prabanga…“
Savarankiškumo prabangą pajutę ūkininkai vis dėlto buriasi vienas arčiau kito. Nes lengviau būti ir išlikti laisvam, pasisėmus patirties iš tų, kurie daugiau matę, daugiau išgyvenę, daugiau išmokę ir nešykšti savo žinių, dalijasi jomis su visais.
Praėjusių metų veiklos ataskaitą pateikęs Ūkininkų sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkas Zigmantas Aleksandravičius priminė, kas padaryta, kur pabuvota, kas patirta.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Domas JURJONAS