Lietuvos Respublikos Seimas nutarė šiuos metus paskelbti Orios senatvės metais. Idėjos autoriai – Sveikatos apsaugos ministerija teigia, kad visuomenė turėtų labiau atsigręžti į vyresnio amžiaus žmones, kurių šalyje nuolatos daugėja. Projekto tikslas – „užtikrinti sveiką senėjimą vyresnio amžiaus asmenims, sumažinti sveikatos sutrikimų neigiamą poveikį gyvenimo kokybei, savarankiškumui ir darbingumui bei mažinti senų žmonių socialinę atskirtį“.
Keistai skamba tas žodžių junginys „ori senatvė“. Įdomu, kiek mūsų šalies pensininkų galėtų šį teiginį pritaikyti sau. Daugeliui tikriausiai jis labiau nuskambėtų kaip įžeidimas. Skaudu. Savaime kyla klausimas – kiekgi pinigų reikia, kad gaunantieji senatvės pensiją galėtų pasakyti: „Gyvenu oriai!“ Žinant, kad vidutinė pensija nesiekia nė 250 eurų, galime tik įsivaizduoti, kokią orią kasdienybę susikuria eilinis garbingo senjoriško amžiaus sulaukęs šalies pilietis. Padalija tuos pinigėlius pagrindiniams dalykams – būsto mokesčiams, maistui, vaistams. Vargu, ar iš poros šimtų eurų jų dar liks laisvalaikiui. Vasarą jį daugelis praleis sode (jei jį, aišku, turi), galbūt nemokamą renginį pasiūlys kultūros centras. O apie teatrą, gerą koncertą galės tik pasvajoti. Kelionės… Ar statistinis pensininkas Lietuvoje gali nuvažiuoti pailsėti į išsvajotą lietuvišką pajūrį, kur poilsis dar brangesnis nei kurioje nors užsienio valstybėje?
Daugelis balansuoja ties išgyvenimo riba, ir net nedrąsu klausti, kiek tos pensijos būtų gerai gauti, kad galėtų drąsiai ir be baimės sakyti: „Iš savo pensijos gyvenu gerai!“
Seniai nebesistebime ir tuo, kad senatvės sulaukusieji iš varganų gaunamų pinigėlių dar turi padėti ir be pragyvenimo šaltinio likusiems vaikams ir anūkams. Nes darbo tai nėra… Ar apie tai savo gyvenimo saulėlydyje turi mąstyti žmonės – kaip suaugusius vaikus išlaikyti?
Negaliu pasakyti, kad dažnai susimąstau, kokia gi bus ta senatvė. Rodos, ir laiko dar yra. Bet stebėdama šalia gyvenančius pagalvoju, ar jie to tikėjosi visą gyvenimą atsakingai plušėdami, dirbdami, stengdamiesi.
Lietuvių liaudies patarlė sako: „Elkis dieną taip, kad naktį tavo miegas būtų ramus, o jaunystėje taip, kad senatvė būtų giedri.“ Tokių giedrų, šviesių žmonių, kurie net ir sunkiomis akimirkomis yra orūs ir nebijantys eiti pirmyn, esu sutikusi ne vieną. Stebiesi jų gyvenimiška išmintimi, grožiesi ir nejučiom apie save pagalvoji. Ar mokėsi taip senas būdamas gyvenimu, kiekviena jo diena džiaugtis, neburbėti, kasdien pastebėti mažesnį? O gal jau šiandien nebemoki?
Iš tokių šviesuolių semiesi optimizmo, viltingo laukimo. Pas tokius žmones norisi grįžti ir grįžti… Kad pasimetus kasdienėje rutinoje vėl išmoktum atrasti kruopelę laiko sau, savo artimiesiems, draugams, pomėgiams, kelionėms. Ramybei… Ir negalvoti apie tai, kas tavęs laukia toje gyvenimo atkarpoje, kuri vadinama senatve.
——-
Autorius: Jurga BANIONIENĖ