Agronomas, žemės ūkio ekonomistas, agronomijos daktaras, biznio administravimo magistras Vitas Manelis gimė 1910 m. vasario 17 d. Miškinėliuose.
Vitas – pirmagimis Anelės ir Jono Manelių vaikas, šeima buvo gausi, iš 14 vaikų iki subrendusio amžiaus išgyveno devyni. Vito tėvas buvęs šviesus žmogus, mėgęs skaityti, visuomet prenumeravęs laikraščius, jaunystėje matęs pasaulio (kelerius metus tarnavęs carinėje armijoje ir gyvenęs Tbilisyje), neblogas siuvėjas, kaime gerbiamas žmogus. Jis pirmasis kaime išsikirtęs savo gryčios didelius langus, dėl to kaimynai lingavę galvomis ir šnekėję: „Sušals Manelis su visais savo vaikais, oi sušals…“ Tėvas buvęs ir labai griežtas, reiklus, gal todėl ir pirmagimis sūnus Vitas skaityti ir rašyti išmokęs namuose. Ir pats Vitas iš mažų dienų troškęs mokytis, o tėvai tokį jo norą visomis išgalėmis skatinę. V. Manelis pradinę mokyklą lankė Šimonyse, 1922 m. baigė Kupiškio progimnaziją, o būdamas vos 16 metų – 1926-aisiais baigė Rokiškio gimnaziją. Dėl jauno amžiaus negalėjo stoti į aukštąją mokyklą, bet veltui laiko negaišo – dirbo su malonumu tėvo ūkyje visus darbus, dažnai ir dainuodamas, kadangi turėjo gražų ir malonaus tembro balsą. Vakarais, kai visa šeimyna suguldavo, prie žibalinės lempos Vitas skaitydavo knygas. Jo susikaupimą tik retkarčiais sudrumsdavo Motinytės (taip visi vadino mamą) susižavėjimas: „Dieve, Dieve, ale iš kur pas tų vaikų tokia kuntrybė.“ Kantrybės tikriausiai užteko, nes Vitas per pusmetį gerokai pramoko jam nežinomos anglų kalbos.
1927–1931 V. Manelis mokėsi agronomijos Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, čia metus padirbęs vyr. laborantu, gavo aukštojo mokslo diplomą. Apsisprendimą rinktis agronomo specialybę lėmė ir sveika ūkiška tėvų nuovoka, ir paties Vito pašaukimas, ir jo suvokimas, kad Lietuvai reikia kuo daugiau aukštos kvalifikacijos žemės ūkio specialistų. V. Manelis ypatingai domėjosi kooperatiniu sąjūdžiu Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje, manė, kad Lietuvoje geriausiai tiktų mišrus ūkininkavimas, kurio didžiąją dalį sudarytų kooperacija.
V. Manelis, 1932–1933 m. atlikęs karo prievolę, 11 metų dirbo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje vyr. asistentu, dėstytoju, docentu, dėstė kooperaciją ir kitus agrarinės ekonomikos mokslus. Kupiškėnų enciklopedijoje rašoma, kad 1939 m. apgynė daktaro disertaciją apie kooperatines pieno perdirbimo bendroves. V. Manelis buvo pirmasis agronomas, Žemės ūkio akademijoje gavęs tokį laipsnį. 1941–1944 m. ėjo atsakingas akademijos sekretoriaus ir prorektoriaus pareigas. V. Manelis pasižymėjo darbštumu, neeiliniais gabumais, mokėjimu sistemingai dirbti, jį mylėjo ir vertino kolegos ir studentai. „Prisimenu profesorių paskaitose politinės ekonomijos, anglų kalbos seminaruose ir kt. Visad toks rimtas, gilus. Ekskursijose – rūpestingas, nuoširdus. Ateitininkų susirinkimuose jo svarus ir sprendžiąs žodis užbaigia svarstymus, diskusijas. O privačiai – jis linksmas ir pilnas humoro. Žodžiu, gili ir pilnutinė asmenybė, visų mylima ir gerbiama“, – išeivijos spaudoje rašė Aleksandra Eivienė. („Ūkininkas“, 1992, Nr. 27)
1944 m. V. Manelis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Čia daug jėgų įdėjo kuriant Baltų universitetą Pineberge (prie Hamburgo), 1946–1948 m. šio universiteto ekstraordinarinis profesorius, žemės ūkio fakulteto dekanas ir Lietuvių sektoriaus rektorius.
1948 m. persikėlė į JAV ir apsigyveno Čikagoje. V. Manelis 1949–1955 m. dirbo Čikagos universiteto Tyrimų institute, trejus metus papildomai studijavo biznio administravimą ir 1953 m. įgijo biznio administravimo magistro laipsnį. Nuo 1956 m. iki mirties (1965 m. rugpjūčio 2 d.) dirbo Mokslinių prietaisų radioaktyvumui matuoti gamybos įmonėje vyriausiuoju finansininku. Čia dirbdamas visuomet ilgėjosi savo specialybės: „Vis niežti sava profesija, rūpi įsileisti į truputį gilesnius dalykus negu kasdieninė tarnybinė rutina…“
V. Manelis buvo aktyvus nepriklausomos Lietuvos agronomų, ekonomistų, kooperatininkų organizacijų narys, 1940 m. išrinktas „Lietūkio“ tarybos nariu. Jo straipsniai apie ekonominius ir visuomeninius reikalus spausdinti leidiniuose „Lietuvos aidas“, „Draugas“, „Žemės ūkis“ ir „Lietuva“. Yra duomenų, kad V. Manelis buvo parengęs, bet nespėjęs paskelbti studijos apie dr. J. Krikščiūną, straipsnių „Kanauninko F. Kemėšio veikla nepriklausomoje Lietuvoje“, „Amerikiečių politinio horizonto reikalu“, „JAV žemės ūkio politikos pagrindiniai bruožai“.
Svarbiausieji Vito Manelio išspausdinti darbai yra „Kooperatinės pieno perdirbimo bendrovės Baltijos valstybėse“ (išspausd. 1939 m. Žemės ūkio akademijos metraštyje) ir „Žemės reformos gairės“ (išspausd. 1952 m. Lietuvos ūkio atstatymo studijų komisijos darbuose).
V. Manelis mirė staiga savo darbo kabinete, ištiktas širdies smūgio, sulaukęs 55 metų. Palaidotas Čikagoje, šv. Kazimiero kapinėse. „Ant balto granito paminklo iškalti prasmingi žodžiai, kuriuos jis dar ankstyvoje jaunystėje sugalvojo Žemės ūkio akademijos ateitininkų korporacijos „Agricola“ šūkiui ir su kuriais širdyje praėjo visą savo nelengvą gyvenimą: „Žeme, pamilę, dangaus ilgėkimės.“ Tai Birutės Vosylytės straipsnio apie Lietuvos šviesuolį Vitą Manelį eilutės 1992 m. „Ūkininke“.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ