„Apgavikas! Vasaros vardu žieduotu prisidengęs. Šaltas, plikas sniego pusny susirangęs! Kaip be apmaudo minėti tavo vardą apgaulingą? Tu vasaris?!“ Turbūt kiekvienas žmogus, gimęs vasarį, pažįsta šias poeto Vinco Mykolaičio-Putino eilutes. Bet jau dažnokai ūžia eglės – prieš oro atmainą. Ir kada dangus aptrauktas eglėtais debesiais, sakoma, kad po trijų dienų bus lietaus. Jei vasaris nešaltas, tai bus Atvelykis dar baltas.
Pilką, ramią, bet drauge ir – galingą vasario žemę dar dabina sniego lopinėliai. Greitai atsivers žemės gyvybės jėgos – jos maloningumo įrodymas. Kas gyva – medis, gėlė, gyvulėlis, žmogus – visa iš žemės. Kadangi gyvybės jėgos šaltinis vienas, visi gyvi padarai ir augalai jaučia artimos giminystės ryšį. Gims aukštaičiui vaikas, tuoj medį sodins, jei žemė neįšalusi, ar pirmų pavasario dienų palauks. Pirmajam sūnui sodina ąžuolą, antrajam – uosį, trečiajam – beržą, ketvirtajam – klevą, pirmajai dukrai – liepą, antrajai – obelį, trečiajai – kriaušę, ketvirtajai – vyšnią ar slyvą. Kaip auga skirtinis medis, taip ir žmogaus gyvenimas klostosi.
Tik eglės, nors ji žiemą vasarą žalia, neskyrė, nesodino dukroms, kad dalia nebūtų sunki. Pasakojama, kad vienąkart didelė aplaidžia prasidėjusi, badas, ligos atėję, viena motina nebepajėgusi savo vaikų išmaitinti, tai apsigobusi šiukščia skara, susiglobusi vaikelius ir šaukusis medžių močios, medžiais pati su vaikais užsikeikdama. Ir Oskaras Milašius, 1920 m. paskirtas pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Prancūzijoje, perkurtą lietuvių pasaką „Žalčių karalienė“ užbaigė taip: „Ir, prieš pati suleisdama šaknis į žemę, ji prabyla į sūnus šiais žodžiais: „Laimingi būkit, medžiai stiprūs ir tvirti, mylės jus Eglė, apsisiautus gedulo skraiste.“ Tad nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios kasmet turi lietuvio širdis niūniuoti Maironio giesmės žodžius: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės! Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs.“ O ant kairės rankos riešo – eglute nupinta trispalvė juostelė bylotų meilę didvyrių šaliai ir O. Milašiaus mintį, kad „visi daiktai turi prigesusią atsiminimų spalvą“.
Dabar primiršome liūdnąją eglės dalią. „Eglės medis man patinka – jis žaliuoja visados“, – sakė kalbininkas Jonas Jablonskis. Eglė aukštuolė labai tinka sodų užuovėjinėms užtvaroms. Nuleidai eglę, tuoj bent du sienojai esti. Nors eglės ir nekaitrios malkos, bet kūrenas smagiai ir vis pokši tie spygliai sprikt sprikt sprikt. Ir pati eglė nėra tvirta, žiūrėk, vėtra brūkš kelias egles ir išvertė. Nužiūrėtas buvo žaliosios eglės gyvenimas, numatyta vasarį gimusių eglinukų prieštaringa dalia: kartais jie neatsparūs negandoms, kartais šiurkštoki it spygliai, kartais ramūs, geri ir meilūs, kartais linksmai plyksteli, kartais uždari… Taikliai apibūdina žmogų ir palyginimai, patarlės: tai tiesi merga – kaip eglė; duktė augalota kaip eglė girioj; išsižergusi kaip eglė; mūs svočiutė bagota kaip eglelė skarota; vargo mergelės meilingi žodeliai, o kuri turtinga – kaip eglė šakota (nesukalbama); už gero vyro – kaip už eglyno, už blogo vyro – kaip už purvyno.
Tai va, ir aš, eglinukė, šneku tratu kaip eglišakis degdamas. Ėgi, ir užu balto eglynėlio talalojus loja (dantys ir liežuvis).
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ