Sausis vėl pradėjo naujus metus. Vėl per 300 dienų, vėl visokiausių pranašysčių, horoskopų prirašyta. Sako, kad šiuos metus ožka pasispardydama rupšnos. Aš tik žinau, kad eina metai greitai – kaip ožka išvanota. Sausis ir vasaris – anksčiau būdavo šalčiausi mėnesiai. Mainos ir orai, ir žmogaus gyvenimas keičiasi. Nieko čia nebenumatysi, atspėsi tik kaip gaidys orą. Pamatavau, jau sausio šeštą diena pailgėjo visu gaidžio žingsniu. Tad reikia ne visokiais horoskopais domėtis, bet dirbti pradėti. Ir ne bet kaip, o kad šimtas prakaitų išpiltų kaip duoną minkant.
Lengva pasakyti, tačiau sunku padaryti. Tik ugnį kurti prie sauso kelmo lengva. Negali savo gyvenimo suvokti, numatyti – Dievo keliai neįspėjami.
Į medžius žiūrėdami ateitį matė numatė lietuviai senovėje – gal ir labai paprastą, bet labiau patikimą nei tolimų žvaigždynų nušviestą ar tolimuose kraštuose apskaičiuotą. Sakyta – pušis metus pradeda, pušis metus veda, kai dar metai nuo pavasario, nuo paukščių grįžimo buvo skaičiuojami. Sudėtingėjant ūkiui, metai ėmė slinkti į žiemos pusę. Tada ir pastebėtas žiemą žaliuojantis medis – pušis. Tiko maistui jauni, daug vitamino C turį pušų ūgliai – tad ir dabar pavasarį reikėtų nors kelis suvalgyti, kad metai dalingi, sotūs ir sveiki būtų. Ir pavasarį lupto pušies brazdo derėtų pagraužti, kad metai būtų sėkmingesni, kad dusulys ir nuovargis nespaustų. Pušis – ir pagrindinė statybinė medžiaga namui, ir kuras krosniai, ir padargų gali prisidaryti, ir iš lanksčių jos šaknų krepšį nusipinti. Nors ir nelengva pušies dalia – ją kerta, skaldo, degina, bet ji gera, šilta, šviesi. Ir dosni – pušynuose geriausi uogienojai, geriausi grybai auga.
Kokia pušis, tokie ir pušinukai – žmonės, gimę sausio mėnesį. Pušinukams įvairių sunkumų ir negandų daugybė, tik spėk suktis, bet jie vis linksmi, vis gerą išeitį randa. Ir visas gyvenimo mįsles įmena, visus reikalus susitvarko, ir visur tinkami, ir geri, šviesūs būna. Darbštūs pušinukai, tai visada ir sotūs kaip ankštis.
Tad ir reikėtų kitu laiku gimusiems su pušinukais gyvenimo rapsodiją, arijas ar oratoriją kurti. O kai muzika bus pasaldintas gyvenimas, pušinukai pamokys – tegul kiekvienas vilki savais drabužiais, savais žodžiais kalbas.
Bet – aš gi tokia atbuleikė, man sakyk nesakyk, aš vis savąjį dirbu, neturiu ką veikti, tai ir valkiojuos kaip byzdibolas. Nors žinau, kad yra gausybė savų posakių, kuriais neįžeidžiant žmogaus šmaikščiai pašiepiamos ydos, pasijuokiama iš apsileidėlių, tinginių, nevaleikų… Jau ji neša savajam – sakoma, kai prikimba trupinių ant krūtinės ar veido. Jei drabužiai netvarkingi, iš po viršutinių kyšo išsipešę apatiniai, tiks pasakyti – pro penktadienį matyti ketvirtadienis. Sakykime – mėsininkas žiūri pro audėjos langą, kai pro praplyšusį drabužį šviečia nuogas kūnas. Batų raišteliai atsirišę, perspėkime: žąsinas avižose arba arkliai po avižas. O jei žmogus kasdien paniuręs, verkšlena, nuolatos dėl smulkmenų susirūpinęs – kartu padejuokime: ai ai ai, ką numirę valgysime?
Tai matai, kokie sausio pamatai! Viskas gerai: kelnės aukštai, pypkė rūksta, nieko netrūksta. Savame krašte ir žiema maloni, ir tvoros žydi, ir saulė šviesesnė, ir sava duona gardesnė už svetimus pyragus.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ