Seimas 2015-uosius paskelbė Etnografinių regionų metais. Ir visos Europos Sąjungos regioninės politikos viena iš svarbiausių krypčių yra siekis išsaugoti regionų istorinį ir kultūrinį savitumą. Matyt, Lietuvos politikus labiau susirūpinti etnine kultūra paskatino ir praėję Tarmių metai. Tarmėms skirtų renginių metu paaiškėjo, kad reikia dar daug ką nuveikti, norint išsaugoti etninį savitumą ir tapatumą.
Šiai temai šiemet daug dėmesio skirs ir „Kupiškėnų mintys“. Pirmoji mūsų pašnekovė Alma Pustovaitienė, Kupiškio kultūros centro folkloristė, Kupiškio rajono etninės kultūros plėtros tarybos pirmininko pavaduotoja. Su ja pasikalbėjome apie Lietuvos regionus, jų panašumus ir skirtumus.
Senos kultūros paveldas
Pasak A. Pustovaitienės, Lietuvos politikai, matyt, pradėjo dairytis, kaip kaimyninės šalys puoselėja savo regionų kultūrą ir tradicijas. Gerų pavyzdžių tikrai yra. Antai Latvija labai rūpinasi savo regionais.
„Man su „Kupkėmiu“ ir „Vijūnyte“ 2012 metais teko būti Rygoje, tarptautiniame folkloro festivalyje „Baltica“. Buvau sužavėta šios šalies valdžios dėmesiu etninei kultūrai. Latvijos kultūros ministrė buvo apsirengusi Latvijos regiono, iš kurio yra kilusi, tautiniais rūbais. Pats Latvijos Prezidentas visų kolektyvų vadovus buvo pasikvietęs ir jiems padėkojo už dalyvavimą festivalyje, už regionų kultūros puoselėjimą.
Praėjusių metų pabaigoje Seime vyko konferencija-forumas „Etninės kultūros etnografinių regionų metai“. Ten išgirdau nemažai gerų idėjų. Man labiausiai patiko Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Eugenijaus Jovaišos mintys. Jis yra išleidęs knygą „Aisčiai“. Joje pasakojama, kur ir kaip gyveno baltų gentys. Profesorius visus skatino skaityti, domėtis savo praeitimi. Jis pabrėžė, kad lietuvių kultūra atsirado ne su krikščionybe. Kažkodėl dažnai nutylima, neigiama, užmirštama, kad baltai jau turėjo savąją kultūrą, papročius ir prieš tai. Aišku, jei nebūtume sukūrę valstybės, vargu ar būtume išlikę. Prūsai nespėjo to padaryti ir buvo pasmerkti išnykti“, – dalijosi mintimis pašnekovė.
Kaip skirstome
Pasak A. Pustovaitienės, etnografiniai regionai – tai lietuvių tautos kalbos, papročių puošmenos, mažyčiai išskirtinumai, dėl kurių mes galime būti įdomūs pasauliui.
Standartiškai visa Lietuva skirstoma į du regionus – Aukštaitiją ir Žemaitiją. Smulkesnis skirstymas yra pagal etnografinius regionus. Yra išskiriami penki tokie regionai – Žemaitija, Aukštaitija, Suvalkija, Dzūkija ir Mažoji Lietuva, arba Klaipėdos kraštas. Gražiai šie regionai atsispindi ir pagal ten gyvenusias baltų gentis – žiemgaliai, lietuviai, aukštaičiai ir sėliai (Aukštaitija), žemaičiai, lamatiečiai, skalviai, kuršiai (Žemaitija), jotvingiai (Dzūkija), sūduviai (Suvalkija).
Folkloristė sakė, kad etnografinių regionų atstovus galima atskirti pagal tautinius drabužius, tarmę, skirtingus papročius, dainas. Pastarieji dalykai ypač išryškėja per kalendorines šventes.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ