Litui – ačiū ir… in memoriam
Apie laiką, matuojamą smėliu, mintimis ir jausmais
Paimi, apverti smėlio laikrodį, kad matuotų laiką. Tiek daug tų smiltelių viršuje, byra labai lėtai, nusibosta laukti. Laukiant galima daug ką apmąstyti, mintys tokios greitos. Kažkas yra pasakęs, kad per parą žmogui kyla iki 60 tūkstančių minčių, taigi per minutę – apie 40.
Kol išbyrės smiltys, daugelis tų minčių jau bus praeitis. Prisiminimai – kaip į apačią subyrėjęs smėlis, jį galima vartyti, žarstyti, bet aukštyn byrėti, atgal sugrįžti nepriversi, tik žemyn. Nebent apverstum smėlio laikrodį, bet tai beprasmiška, lyg suktum amžinąjį variklį?.. Kur yra smėlio laikrodžiai, ten laikas sukarpomas mažytėmis atkarpėlėmis, kiekvienai numatytas tikslus veiksmas. Smėlio laikrodžiai būna ligoninėse, ten žmonės gimsta, miršta, gydosi, įgauna vilčių arba nugrimzta į neviltį, daug ką naujai suvokia. Žmogaus smegenų tyrinėtojai teigia, kad per parą žmogui kyla iki tūkstančio įvairiausių jausmų, per valandą bus beveik 42 jausmai, per minutę – septintoji jausmo dalis. Kelias minutes žvelgti į byrantį smėlį gera ir ramu, lyg žiūrėtum į plevenančią liepsną ar girdėtum tekantį vandenį.
Apie moteris, kurios prisimena dukterų gimimą
Joms lemta daug patirti. Daug išgyventi. Daug ilgėtis. Daug atleisti ir daug užmiršti. Tik vieno potyrio nelemta ištrinti, jis juntamas kiekviena motinos kūno ląstele, kol ji gyva. Vaiko gimimas, jis pats to neatsimins, motina tą jausmą nešios ir išsaugos.
1993 metų birželio 25 dieną Kupiškio ligoninėje dar veikė akušerijos skyrius, ten buvo pasitinkama nauja gyvybė, dukterys ir sūnūs.
Laukėme savųjų kartu su Vilija čia, palatoje, ir susipažinome. Spėjome tai padaryti, galynėdamosi kiekviena su savais skausmo šuorais ir giliais įkvėpimais, tyliomis dejonėmis. Valanda po valandos, pusdienis po pusdienio. Kol 5 valandą ryto sukrykštė mergytė: apvaliaveidė, 4 kilogramų svorio, 51 centimetro ūgio.
Po dešimties valandų, trečią valandą ir kelios minutės popiet, pasaulį išvydo kita mergaitė, 52 centimetrų ūgio ir beveik trijų kilogramų svorio. Mažučiai rėksmingi žmogeliai mažose lovytėse netrukus buvo paguldyti mamų palatose, tada mamos susipažino su savo dukromis.
Tai buvo 1993 metų birželio 25 dieną. Tą dieną Lietuva atgavo litą, savo ilgai lauktą, išlauktą nacionalinę valiutą.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ