Ir atėjo tas mėnuo, tas lapkritėlis! Sss, ššš, žžž, rrr – skamba rudenio garsai. Išgirstu, klausia slenkstis manęs: „Kur leki, išilgini?“ Atsakiusi: „Kas tau rūpi, skersini!“ nutariu – gera kopūsto galvai, mat nereikia kepurės kelti – mandagiai sveikintis. Ir svogūnui pavydžiu – auga sau žemyn galva. Smagu, kai kerebloju užsispyrusi atbula arba važiuoju iš lauko atvirkščiomis akėčiomis. Oo, akėčias, tai ne kepurę kelti. Išmintingas žmogus kupiškėniškai man patarė – geriau onarą kelk – pasipuikuok, parodyk išdidumą, ambicijas.
Lapkrity laiko iki soties, kas buvo kluone, dabar jau aruode. Sėdžiu ir pati ant aruodų ir neturiu kuo svečių pamylėti. Esu gi dykiniautoja, gal nenuvarys plunksnų plėšyti. Geriau iš bezdalų virvių prisivysiu. Ir pakabėsiu žemyn galva, visas kraujas ištekės iš galvos, suplūs į pilvą ir virs ten kunkuliuodamas. O tingių žmonių kraujas pilve tiktai liula. Tada žagsulys ima, iš širdies kraujas laša. Karšto kraujo (energinga, veikli, greita) žmogysta jei būčiau, tai norėčiau žmonių karalystėje viską sujaukti, prikrėsti kvailysčių ir nesąmonių, kad čia nebūtų per daug nyku, kad lapų ir vėjo sūkuryje dažniau pasisuktų pramuštgalviai su nugeibusių jausmų ištižėliais. Gal jau pats laikas įkurti „Aistros tarnų“ partiją? Et, susivaldymui gyvenimas per trumpas, argi ne taip? Šios partijos svarbiausias tikslas – tegul neišnyksta šypsenos „Malonu Jus matyti“. Tss, neprasitarkite niekam, kad suvaikėjau – kalbu kaip kratinys.
Susti ar siusti? Kiurti ar kurti? Stovėti ar virti? Girdėjau, gripo virusas netoli trinksi, perspėja: dažniau rankas nusiplauk. O Rūpintojėlis timptelėjęs mane už apykaklės primena, kad sąžinę dažniau nušveisčiau, ir padeklamuoja poeto Prano Raščiaus sukurtas eilutes: „Ak, ta rudenio graudi spalva!.. Po nukritusius, sausus lapus vėjas šniukštinėja lyg šuva.“ Tai gal šveisti šuniui pagaliu? Bet – išsiviriau tirštos ir riebios bulvienės, prišveičiau. Nuoviras tai visada nugraibau, o nuogirdos madingos šį rudenį, putoja kaip marių vanduo. Tad ir nešioju, ko gi čia nesipuikuoti – jei akmens širdis ir bulvienės košės protas man papuolė. Gerai žinau, kad neturtas skystą košę verda, kad mano nagai į save riesti (o kur riestus nagus keičia į auksinius?), kad ta mano prigimtis – utėliška. Tai strykt pastrykt ir krutu ant kito galvos, kai negaliu aukščiau bambos iššokti.
Ojė ojė, kiek čia visokių žodeliukų prigrojau, net kuodas šiaušiasi. Jau sėsiu ant obuolmušio ir skrisime į fantazuotojų šalį, kur visi kelia galvas aukščiau dubens, iš kurio valgoma.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ