„Aš tikrai myliu Lietuvą, ar tikrai mylit ją jūs?“ – skamba populiarios Marijono Mikutavičiaus dainos žodžiai. Vieši asmenys meilę Lietuvai pabrėžia kiekvienos valstybinės šventės metu. Dar daugiau meilės Tėvynei, savo kraštui atsiranda prieš rinkimus – ko gero, jos netrūks ir per šį laikotarpį, iki pavasario savivaldos rinkimų.
Tik labai keista ta meilė Tėvynei. Štai nušalintas prezidentas Lietuvą padavė į Strasbūro teismą, neseniai į laisvę iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus išėjusi Visagino merė irgi pareiškė, kad labai myli Lietuvą ir jos žmones, bet planuoja Strasbūro teismus pasiekti. O kur dar daug kitų mylinčių tėvynę, bet iš Lietuvos prisiteisusių šimtus tūkstančių litų? Sunkiai suvokiama, ar galima vienu metu ir mylėti, ir gąsdinti teismais. O Lietuva – tai ne mes, ir jos pinigai – ne mūsų visų?
Kol kas ne tik paprastiems eiliniams žmogeliams, bet ir politikos šulams žodis „Lietuva“ reiškia kažką neapibrėžta. Išdidžiai pareiškia, kad iš Lietuvos prisiteis moralinę kompensaciją, parodys visiems, kad su ponu X juokauti negalima, o po akimirkos kitos pasakoja, kad jam pati gražiausia šalis yra Lietuva. Taip – jam gražiausia, o mums brangiausia – tiesiogine reikšme.
Vis garsiau kalbama apie informacinį karą. Jį laimėjus nereiks ir patrankos iššauti. Ir čia mus, pasirodo, geriau pažįsta kaimynai negu mes patys save. Užtenka tik treptelėti koja, kumštį parodyti ir daugelis rėkia, kad negalima šokinėti prieš galingesnį, reikia draugiškai sugyventi. Dar nieko neįvyko, o jau pritardami linkčiojame galvas, kad Rusijos kariuomenė Lietuvą per kelias paras užimtų. Dar tik kalbos, propaganda, o mes su tuo sutinkame, priimame kaip faktą. Taigi 1:0 ne mūsų naudai.
Apie nuolankumą dažniausiai kalba vyresnio amžiaus žmonės vis pridurdami, kad prieš vėją nepapūsi, kieno pusėje galia, to ir teisybė. O ar kas matė kartu viename garde draugiškai sugyvenantį vilką su ėriuku? O jeigu tam ėriukui išauga rageliai, vilkas į jį jau iš kitos gardo pusės pradeda atsargiau žiūrėti, dairytis kitų, nesibadančiųjų.
Prispaudus elementarioms buitinėms bėdoms kartkartėmis vis išlenda stebuklinga frazė, kad prieš 25-erius metus, valdant rusui, buvo geriau gyventi – daugiabučių namų laiptinės buvo pašluotos, stogai suremontuoti, suoliukai parkuose pastatyti, visi darbą turėjo. Dabar to nebeliko, reikia viską patiems daryti, niekas darbo NEDUODA. Tad ir norisi paklausti, tai kodėl tada čia sėdite, orą gadinate – važiuokite kur geriau, kur viską DUODA.
Pasiilgusieji Rusijos glėbio, „geresnio gyvenimo“ ateitį kol kas tik iš tolo gali pamatyti Ukrainoje. Ar ir tuomet pasiilgtumėte „gerų“ laikų, jeigu žūtų artimieji, jeigu jūsų akyse artimajam galvą nupjautų. Ar tokios ateities mes norime, ar tokių laikų pasiilgome? Jeigu būsime nuolankios avelės, taip ir bus. Vilkas pirmiausiai puola ramias, pasiklydusias aveles – glaudžios bandos nepuola.
Nesuprantamas tas lietuvio nuolankumo būdas, kai dėl žemės gabalėlio brolis prieš brolį su kirviu stovi – tada negalioja vyresniojo teisė, nuostata, kad su artimu, savu reikia gražiuoju sutarti. Oho, juk savo, ne svetimo giname! O tai kaip tada Lietuva, kieno ji? Visų? O jeigu visų, tai niekieno?
Kodėl tarpusavyje pešamės dėl vištos žarnų: giname savo pasipūtusią garbę ir orumą Strasbūro ir Lietuvos teismuose, prarandame tai, kas svarbiausia: savigarbą, kitų pasitikėjimą. Kodėl mažiausiojo sindromas toks stiprus? Juk skruzdėlė gali panešti 50 kartų didesnį krovinį negu pati sveria. O mes net nepakėlę šapelio rėkiame, kad ne, tai ne mums. Teršiame savo gimtą lizdą kaip įmanydami – grasindami teismais, skųsdamiesi nepritekliais, blogu gyvenimu. Nepagalvojame, kad žemėje yra labai daug žmonių, kurie neabejodami pasikeistų su mumis vietomis, kad šiuo metu jiems tūkstantį kartų sunkiau. Tai gal išlįskime iš mažiausiojo, silpniausiojo kiauto, drąsiai pažiūrėkime visiems į akis. Rusijos grobuoniui užtenka ir bailių, ir pasimetusių žmonių, o drąsieji, nors jų ir saujelė, liks nepaliesti – kam terliotis su rėksniais, jeigu bailių nors vežimu vežk. Palinkėkime sau drąsos.
——-
Autorius: