Žemaitis Antanas Salys, jei ne redaktorystė, tikriausiai niekada nebūtų atklydęs dirbti į Kupiškį. 1981 metų gegužę jis buvo paskirtas tuometinio mūsų rajono laikraščio „Komunizmo keliu“ redaktoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1986 metų rugpjūčio. Per daugiau nei penkerius darbo metus A. Salys paliko nemenką pėdsaką tobulindamas laikraščio turinį, keldamas žurnalistų profesionalumą. Jam ypač rūpėjo puoselėti lietuvių kalbą.
Kelionės su filologiniu prieskoniu
A. Salys (g. 1937 m.) šiuo metu mėgaujasi užtarnautu poilsiu, laisvai planuoja savo gyvenimą. Kasmet užsibrėžia tikslą aplankyti po keletą Lietuvos vietovių, kur seniau bebūta. Jam įdomu pasižiūrėti, kaip miestai ir miesteliai pasikeitė per dvidešimt ar trisdešimt metų. Neaplenkia ir Vilniaus. Sostinėje tradiciškai pereina Gedimino prospektu ir būtinai aplanko Antakalnio kapines. Prieina prie Laimono Noreikos, Justino Marcinkevičiaus, Juozo Baltušio ir kitų iškilių meno žmonių kapų. Prisimena susitikimus su jais, literatūros vakarus. Daug rašytojų, poetų yra sutikęs, kai greta redaktoriaus pareigų, visuomeniniais pagrindais vadovavo Savanoriškosios knygos bičiulių draugijos Šakių, o vėliau Kupiškio rajonų skyriams.
Keliauninkas dažniau užsuka į tas vietoves, kur jo dirbta. Tokių kelionių maršrute ir Kupiškis. Čia jam visada smagu susitikti su buvusiais kolegomis. Neaplenkia ir toje pat vietoje, kaip ir jo darbo metais, tebesančios rajono laikraščio redakcijos. Įpusėjus rugsėjui buvusio redaktoriaus vizito sulaukėme ir šiemet ir pasikalbėjome apie gyvenimą, apie žurnalisto pašaukimą.
Svečias sakė, kad pastaraisiais metais nuo rašymo jį kiek atpratino neapgalvotai reformuota mokesčių sistema, kai lygiai taip pat iš honoraro ėmė atskaičiuoti mokesčius „Sodrai“ ir Privalomajam sveikatos draudimui tiek iš dirbančių, tiek jau iš užtarnautą poilsį pelniusių žurnalistų. Visgi A. Salio – žurnalisto ir redaktoriaus – įgūdžiai niekur nedingo. Toliau rašo vienam žurnalui, kuris honoraro ir nemoka.
Neįsivaizduoja savo dienos be spaudos – kasdien ją skaito ir randa visokių juokelių ir netikslumų. Ypač daug kalbos klaidų jis pastebi televizijos ir radijo laidose. „Esu priekabus. Kalbančius su manimi žmones vis pataisau, jei jie daro kalbos klaidų. Antai negaliu tylėti, kai žmogus man sako „ateisiu neužilgo“. Tai netikęs vertinys iš rusų kalbos. Negi jam sunku tuoj pat, netrukus, greitai ateiti?
Rietave pastebėjau, kad gatvė pavadinta J. Žemaitės vardu. Tai šios Savivaldybės merui pasakiau, kad reikia tą „J“ užtušuoti. Juk rašytojos slapyvardis tik Žemaitė, be jokių inicialų. Be to, esu krikštytas Rietavo bažnyčioje ir turiu teisę kažkiek šiuo miestu rūpintis“, – kalbėjo pašnekovas apie lietuvių kalbos taisyklingumo reikalus ir pridūrė, kad jo redaguotame Kupiškio rajono laikraštyje buvo ir kalbos skyrelis. Taip pat jo darbo metais kalbos klausimai būdavo nagrinėjami regioniniuose žurnalistų sambūriuose. Pavyzdžiui, biržiečiai aptardavo kupiškėnų parašytų straipsnių kalbos stilių ir taisyklingumą, o šie – biržiečių. Tokie pasikalbėjimai žurnalistams būdavo labai naudingi.
Du pradai
„Esu gimęs netoli Endriejavo (dabar Klaipėdos r.). Augau prie Laukuvos (Šilalės r.), kur mamos bevaikis dėdė turėjo ūkį. Pagal tėvą esu plungiškis, o pagal mamą – endriejaviškis, o šiaip laukuviškis, nes prie Laukuvos užaugau. Taigi esu žemaitis. Juokais skleidžiu Žemaitijos idėją. Pas mus ant paminklų visi užrašai yra žemaičių tarme užrašyti. Jei parašydavau „žemaičių tauta“, tai niekas tos mano sąvokos nėra pataisęs“, – kalbėjo buvęs redaktorius, visą gyvenimą likęs ištikimas Žemaitijai.
A. Salys sakė, kad iš jo galėjo išeiti ne tik žurnalistas, bet ir agronomas. Tie abu pradai yra tarsi užkoduoti jo giminės genuose. Antai lietuvių kalbininkas, eksperimentinės fonetikos pradininkas Lietuvoje, profesorius Antanas Salys – jo tėvo pusbrolis, o mamos brolis Petras Navardaitis (Navardauskas) buvo baigęs germanistiką Bonos universitete. Tėvo jauniausias brolis buvo agronomas. Pats tėvas irgi ūkininkavo pažangiai.
A. Salys pasakojo, kad jo polinkis į ūkio darbus ir žurnalistiką atsiskleidė anksti. Būdamas paauglys pasisėdavo rugių plotelį iš tėvų išprašytame žemės lopinėlyje. Smagu būdavo stebėti, kaip mainosi dygstančių rugių spalva. Pradėję dygti rugių daigeliai parausdavo, o paskui sudygę pažaliuodavo. Mokėjo raugti ir silosą, kaip kolūkyje. Išsikasdavo duobę ir užsiraugdavo. Po dviejų mėnesių tą silosą karvėms sušerdavo.
Pirmąją žinutę į tuometinio Rietavo rajono laikraštį apie netvarką kolūkyje rudeninio arimo metu parašęs maždaug būdamas dvylikos ar trylikos metų. Mat tėvas tuo metu dirbo kolūkio buhalteriu ir sūnus iš jo gerai žinojęs apie visus reikalus. Nors žinutė nebuvo išspausdinta, bet vėliau laikraštyje perskaitęs, kad į tą nepublikuotą informaciją kolūkio pirmininkas reagavo.
Pirmasis straipsnelis su jo pavarde šiame laikraštyje pasirodė 1950 metais. Rietavo rajono laikraštis buvo leidžiamas retai, neturėjo nustatyto periodiškumo. Taip berašinėdamas, anot pašnekovo, kaimo vaikas užsinorėjo tapti žurnalistu.
Baigęs Laukuvos vidurinę mokyklą, žurnalistiką studijavo neakivaizdžiai.
A. Saliui teko dirbti Rietavo, Kretingos, Plungės, Radviliškio, Šakių, Kėdainių, Šilalės, Kupiškio, Jurbarko rajonų redakcijose. Ėjo visokias pareigas – buvo ir literatūrinis darbuotojas, skyriaus vedėjas, ir atsakingasis sekretorius, redaktoriaus pavaduotojas, ir redaktorius.
Miestų geografija
„Niekada nenorėjau gyventi ir dirbti dideliame mieste. Manau, nedideli miestai – privalumas. Visur gali lengvai nukakti. Nėra automobilių spūsčių ir nuolatinio šurmulio, į darbą gali kulniuoti pėsčiomis ir sugrįžti papietauti be vargo.
Buvau gavęs pasiūlymą išvažiuoti mokytis į Maskvos aukštąją partinę mokyklą. Po studijų buvo garantuojamas butas Vilniuje ir darbas tuometiniame partijos Centro komitete. Tačiau manęs neviliojo nei butas kokiose Karoliniškėse ar Viršuliškėse ir apžvalgų apie rajonų laikraščius rašymas. Žinoma, vėliau buvo galima kilti karjeros laiptais. Iš mano pažįstamų, išvažiavusių į Maskvą mokytis, yra tapusių leidyklų direktoriais, respublikinių laikraščių redaktoriais, apsigynusių istorijos mokslų kandidatų disertacijas.
Man imponavo vyriškais pavadinimais du miestai – Jurbarkas ir Panevėžys. Pastarajame gyventi nenorėjau, nes tai jau didmiestis, o Jurbarkas, įsikūręs prie Nemuno, labai gražioje vietoje, apsuptas pilių, visuomet traukė. Į šį miestą dirbti pasiprašiau ir čia išvykau iš Kupiškio. Traukė į Žemaitiją.
Man visuomet buvo svarbi miesto, kuriame dirbsiu, geografinė padėtis. Antai Kretinga patiko dėl to, kad ten arti jūra. Kėdainiuose ketinau įsikurti, nes tai Lietuvos centras. Tik šio miesto, kuriame veikia chemijos gamykla, oras netiko mano sveikatai. Nemenką vaidmenį keičiant darbovietes vaidino ir galimybė gauti butą, anuomet gyvenamasis plotas buvo opi problema“, – pasakojo svečias.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ