Jeigu šalies demografija, pramonininkų, daugelio politikų, visuomenininkų požiūriu, yra Lietuvos problema Nr. 1, o ne proga pastūgauti į visas puses dėl „mirštančios tautos“ ir skatinti depresinius recidyvus, nelabai suprantu, kodėl nėra rimtesnės analizės bei politinių idėjų dėl vieno Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) viešai pateikto skaičiaus.
Taigi, rugsėjo 1-osios išvakarėse ŠMM savo interneto svetainėje išplatino pranešimą spaudai, kuriame buvo prognozuojama, kad šiemet į šalies mokyklas (kurios, žinia, irgi tik „žlunga“, „tuštėja“, „nyksta“ ir t. t.) ateis 28 tūkst. pirmokų, arba maždaug tūkstančiu daugiau nei pernai (bendras mokinių skaičius, palyginti su pernykščiu – 357,5 tūkst., bus mažesnis 3 procentais: 343 tūkst.)
Nedrįsčiau šios informacijos tvirtinti kaip objektyvios tikrovės bent dėl dviejų priežasčių. Vėliau ir iki šiol tos prognozės niekas iš oficialių pareigūnų nekomentavo ir nepatvirtino, kad pirmosios klasės duris pravėrė būtent tiek šešiamečių ar septynmečių mokinukų. Kita vertus, pernai iš tos pačios ministerijos į žiniasklaidą plaukė dar optimistiškesni skaičiai – esą 2013 m. į pirmąsias klases susirinko net 29 tūkst. vaikų, arba 2 tūkst. daugiau nei 2012 m. Šiemet jau buvo tvirtinama, kad pernykštis rodiklis iš tikrųjų siekė 27 tūkst.
Leiskime sau prielaidą, kad ŠMM kaupiamuose ir vėliau paskelbiamuose duomenyse randasi tam tikros painiavos (nors, tiesą sakant, nelabai suprantu, kodėl ji turėtų atsirasti naujųjų mokslo metų pradžioje, kada į visas mokyklas turėtų „suvaikščioti“ statistinė informacija, o paskui ją ir mokinio krepšeliai, kitaip tariant gyvi pinigai, kurių apskaita rūpinasi ne tik ŠMM, bet ir Finansų ministerija bei savivaldybės). Tačiau remkimės, reikia manyti, atnaujinta ir patikslinta informacija apie tą nežinia iš kur šiemet atsiradusią prognoze grįstą tūkstantinę pažangą.
Pozityviai mąstantys didžiausi bėdotojai demografine tema turėtų suklusti pirmieji ir, manding, imtis rimtesnės analizės su viltimi netrukus surikti archimedišką „Eureka!“ Reikalas tas, kad įdomesnių prielaidų tokiai analizei yra per akis. Nes, jeigu jau pamiršta, antrąjį 2006 m. pusmetį prie Seimo prasidėjo aktyviųjų mamų sąjūdis, kuris laužė politikus ilginti daugmaž žmoniškai apmokamas motinystės atostogas ligi trejų metų. Politikai vienas per kitą, remdamiesi tuo pačiu demografiniu „mirštančios tautos“ argumentu, ėmė siūlyti vieną už kitą patrauklesnes finansinės paramos kūdikius auginančioms šeimoms sąlygas.
Galų gale parlamente buvo priimtos Seimo narių Vytauto Bogušio ir Jono Čekuolio suformuluotos įstatymo pataisos, kad motinystės (tėvystės) pašalpa gimus vienam vaikui 2006 m. II pusmetį sudarys 70 proc. nuo pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Nuo 2007 m. sausio 1 d. ji siekė jau 85 proc., o nuo 2007 m. liepos 1 d. – nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos iki vaikui sukaks 6 mėnesiai – 100 proc. Likusį laiką pašalpa siekė 85 proc. nuo pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, o gimus dviem ir daugiau vaikų 100 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.
Vėliau, žinia, buvo daug ko. Visų pirma diskusijų šia tema ir kaltinimų populizmu. Maždaug po pusantrų metų – stojo ūkio ir finansų krizė, o šalies ekonomika čiuožė žemyn veik 15 proc. Dar po metų, ieškant taupymo rezervų, motinystės pašalpos buvo apkarpytos, o viešoji nuomonė vieningai smerkė įžymias ir mažiau žinomas mamas, kurios prieš jų kūdikiui išvystant šį pasaulį, įsidarbindavo kelis mėnesius į privačias kompanijas už solidžias algas, po to drąsiai ėjo dekretinių atostogų, tik jau už tokias pat solidžias išmokas valstybės sąskaita.
Nekeliu sau tikslo detaliai išmėsinėti visus tuos patyrimus. Juose nemažai sovietinės mąstysenos, šiokio tokio populizmo (mažiausiai šią pretenziją taikyčiau p. Bogušiui, kurio šeimoje išaugo trys vaikai, ir nuolatinį jo dėmesį motinystės, mažųjų šalies piliečių socialinei aplinkai nesunku patikrinti objektyviais faktais), sprendžiant iš buvusių teismų procesų skaičiaus – kelių dešimčių sukčiavimų, taip pat atsiradusių abejonių dėl to, kokį svorį turi bet koks įsipareigojimas prieš piliečius valstybės vardu.
Vis dėlto grįžtu į šio rašinio pradžią: jeigu demografijos problema Lietuvoje yra kritinė ir pati nepalankiausia visoje Europos Sąjungoje, o turime empirinę patirtį, kad, galbūt, taip pat ir dėl 2006 m. Seime priimtų įstatymo pataisų, vyraujant blogai tendencijai, šalyje radosi papildomas tūkstantis vaikų, gal metas tą prielaidą rimčiau analizuoti? Kitaip tariant, išsitraukti konkrečius duomenis, suskaičiuoti, kiek tokia pažanga kainavo šalies viešiesiems finansams. Pagaliau atsakyti į klausimą: o gal vis dėlto apsimoka? Prieš septynerius metus politikai sakė, kad trejus metus mokamos solidžios, iki 85 proc. buvusios valstybės draudžiamos algos dydžio motinystės pašalpos „Sodros“ biudžeto išlaidas galėjo padidinti iki 200 mln. litų.
Tačiau, galbūt, net ir palyginti neturtinga Lietuvos valstybė gali sau tokią prabangą leisti. Ypač, jeigu kalbame ne apie prabangą, o apie problemą Nr. 1.
——-
Autorius: Rytas STASELIS