žurnalistas
Praėjusią savaitę kažkur žiniasklaidoje mačiau nuotrauką ir joje senokai beregėtą megztųjų berečių piketą. Reikalavo nuo sausio 1 d. litus į eurus keisti santykiu 1:1. Jėga, ar ne? Man tik kilo gal kiek keistas klausimas: o kodėl ne vieną litą į dešimt eurų. Arba šimtą?
Maniau, atsakymą sužinosiu dirstelėjęs į vienos TV transliuotą laidą (dievaži, iš principo neminėsiu nei jos pavadinimo, nei kanalo). Ištvėriau gal dvi minutes ir išjungiau, po velnių. Vėliau jau socialiniuose tinkluose perskaičiau, kad tos laidos auditorija nušvilpė su ta kompanija žmoniškai kalbėtis bandžiusią ekonomistę Aušrą Maldeikienę. Pasaulio pabaiga: p. Maldeikienė, žinoma, nuolat ieško nuotykių, tačiau viešojoje erdvėje, ko gero, tik ji ir tekalba apie tų švilpikų padėtį. Dar primena politikams, kad jie privalą nepamiršti tų rėksnių interesų ir teisės į normalų gyvenimą.
Atsakymas čia daugmaž aiškus. Aušra, mano požiūriu, civilizuotas kairiųjų pažiūrų žmogus. O anie, reikalaujantys lito ir euro santykio 1:1, yra Stalino anūkai. Nei su civilizuota kaire, nei su dešine neturintys net tolimų giminystės ryšių. Greičiau – homo sovieticus, ypatingas žmogaus tipas, kurio smegenų inžinerija buvo Josifo Stalino laikų režimo iššūkis. Nieko nenorintis, nieko nesiekiantis, nekenčiantis išsišokėlių, turtingesnių bei sėkmingesnių už save, už nieką, net ir save neatsakingas, niekinantis laisvę ir dievinantis valdžią, mokančią jiems rentą, apie kurios kilmę nė nereikia mąstyti.
Ar dar verta priminti, kad tokiems individams neįdomi nei visuomenės struktūra, nei institutai, nei ūkio gerovė ar problemos. Spjovė jie ant visko. Duok jiems tiek eurų, kiek jie turi litų. O dar geriau, kad ta proga valdžia tų litų kiekį jų asmeninėje kišenėje smarkiai padidintų. Kitas variantas, iš karto tą didesnį kiekį iškart išmokėtų eurais. Ir neklauskite, kodėl. Neklauskite, kieno sąskaita. Todėl, kad smegeninė, pasislėpusi po berete, mano, kad taip yra teisinga. Tiesos! Mėsos! Viskas iš tos pačios operos.
Ta proga norėčiau išdėstyti keletą išvis nepagarbių dalykų. Prieš kelias savaites skaičiau šiuo metu gal vieno protingiausių Rusijos žmonių, laikraščio „Nezavisimaja gazeta“ redaktoriaus Konstantino Remčiukovo, analizę apie tai, kas dabar vyksta Rusijoje, Ukrainoje.
Šiek tiek domėjęsi krize Ukrainoje, turbūt, žino, kad dėl nenusisekusio Rusijos ekonomikos, socialinės sistemos, valdymo modelio Kremliaus gūžtoje sutūpę buvę sovietiniai saugumiečiai rado naują ideologinę skraistę, kuri, jų nuomone, turėtų tas nesėkmes ar net visišką sisteminį šalies žlugimą uždangstyti. Prisileidę prie savo ausų radikaliausius bepročius-revanšistus jie sako ėmę įgyvendinti „Rusų pasaulio“ idėją. Specialiai Ukrainai išgalvojo naują „šventą visiems rusams“ teritoriją, kurią vadina „Novorosija“ (Naujoji Rusija), kuri, sutapk tu man, užima du penktadalius dabartinės Ukrainos teritorijos, kurią, savaime aišku, reikia apginti su ginklu rankose.
Teisindama šį kliedesį oficialioji Rusijos žiniasklaida jau vienuoliktą mėnesį kuria ukrainiečio-fašisto įvaizdį, gąsdindama 140 mln. rusų, kad jų laukia itin liūdnas likimas: ateis ukrainiečiai-fašistai ir išskers.
Apie kliedesius užteks. Tai va. Ponas Remčiukovas tvirtina, kad toje visoje bakchanalijoje nėra nieko rusiška. Išvis nieko tautiška. Na, geriausiu atveju, tautinis tos problemos aspektas yra antrinis. Jis teigia, kad pasiklausęs įžymiausių Ukrainos separatistų karo vadų ir politinių lyderių, pirmiausiai girdi ekspropriacijos, turto perdalijimo, teisingesnio paskirstymo idėjas. Kurios, ko gero, iš Ukrainos neišvengiamai bus eksportuotos ir į Rusiją. Žinia, su socialistais vakariečiais tos idėjos giminystės ryšių taip pat neturi, nors Vakarų socialistai irgi iki kaulų smegenų mėgsta ką nors padalyti teisingiau.
Pono Remčiukovo požiūriu, kaip aš jį suprantu: grėsmingas, nedemokratiškas, tačiau sistemiškai silpnas Vladimiro Putino režimas ne tik neatsilaikė prieš kadaise užkonservuotą tos šalies homo sovieticus gaivalą, kuris atmeta laisvę ir atsakomybę, teisę ir sistemą, bet ir pasitelkė jį siekdamas išlaikyti valdžią gilėjančio ūkio nuosmukio metu. Nes septynerius metus grota plokštelė apie tai, kad Rusiją krečia krizės bangos, kurių epicentras Vakaruose, sudilo. Homo sovieticus gaivalas Rusijoje tapo svarbiausiu p. Putino režimo ramsčiu.
Ryšium su tokia tikrovės versija, leisiu sau, mano įsitikinimu, itin svarbią variaciją šia tema. Jeigu sutikus su p. Remčiukovo versija, kad rusiškas tautiškumas, nacionalizmas tėra spalvos, o ne esmė, tada reikėtų daryti išvadą, kad Rusijoje galvą pakėlę liumpeno beigi gaivalo elementai turi daug daugiau nei manyta rėmėjų ir bendražygių, pasiruošusių traiškyti dabartinę tikrovę aršiai, be gailesčio savo gimtinėse. Todėl mes Lietuvoje turėtume skaičiuoti ne rusų etninės bendruomenės skaitlingumą, kaip penktosios kolonos potencialą. O penktąja kolona laikyti visus švaria, gražia lietuvių kalba kalbančius liumpenus.
Išeitų nemažai paradoksų. Ar kokio TV kanalo redaktoriai kviestų ant savo studijos laktų rusiškai kalbančius Lietuvos piliečius? Ne, nes manytų, kad kviečia penktąją koloną, vertinant dabar vyraujančią paradigmą – priešiškai prieš Lietuvą nusiteikusią publiką. Ir jam dar raudonas takas į studiją ištiestas. Tačiau jeigu ant laktų sėda visiškai kitas – tautinis liumpenas, vedinas p. Šustausko. Išeitų, kad Šustausko garbintojos ir buvo pagrindinė p. Putino rėmėjų armija – Stalino anūkai.
Kitaip tariant, žiūrint tokiu kampu dėl Lietuvos stabilumo ir su tuo susijusios problemos yra daug žiauresnės. Ir protingų idėjų – sakykime, ne fontanai.
——-
Autorius: Rytas STASELIS