Sekmadienį Vilniaus senamiesčio svečiams ir gyventojams teko patirti komendanto valandos nuožmumą. Vilniuje vyko graži šventė – bėgimo maratonas, todėl nuo 9 ryto nežinomam laikui buvo uždaryti absoliučiai visi įvažiavimai ir išvažiavimai į didžiąją senamiesčio dalį. Kaip kokiame Leningrado blokados žiede blaškėsi automobiliai lietuviškais ir užsienio numeriais, tikėdamiesi rasti bent vieną galimybę išvažiuoti. Matyt dar daugiau automobilių norėjo į senamiestį įvažiuoti. Tokios galimybės tiesiog nebuvo.
Klausiame policininko, kaip važiuoti? „Ką aš žinau“ – atsako. „Maratonas, buvo pranešta, reikėjo pasidomėti“. Pasidomėjome. Tik klausimų nesumažėjo, kaip tik iškilo labai didelis klausimas. Sakykite, ar normalu, planuojant renginį, šventę, nepalikti nei vieno išvažiavimo? Ar vis tik normalu būtų palikti bent vieną, kad visi būtų patenkinti? Atsakymas, atrodo, savaime suprantamas. Tik štai bendrųjų miesto valdų prižiūrėtojai nusprendė kitaip. Viešbučių svečiai su lagaminais, atvykstantys ir išvykstantys? Nesvarbu. Šeimos su mažučiais vaikais, senoliai? Nesvarbu. Galų gale – ir bėda gali atsitikti – taip pat nesvarbu. O juk elementaru – palikti nors vieną prieigą. Kiekviename biure kabo evakuacijos planas, kiekvienam pastatui privalomi avariniai išėjimai, net privačiam keliui, ir tam servitutas nustatomas. O čia – še tau, kaip kokiam kare, gaisre ar mare atkirsta didelė miesto dalis.
Skambiname į policijos komisariatą. Pareigūnai stengiasi padėti, įstrigę nemažai mašinų. „Važiuokite prieš eismą ten ir ten. Oi, nevažiuokite, ir ten bėga. Bandykite tuo keliu – ne, nebandykite, bėga ir ten. Daug žmonių skundžiasi, bet, deja, negalime padėti“. Kas patvirtino tokią miesto centro blokadą? „Ne mes, mes tik užtikriname viešąją tvarką“.
Užtikrinti viešąją tvarką galima, kai tvarkai atsirasti yra galimybė. O kai tokios galimybės nėra, kaip šiuo atveju, randasi kiti tvarkdariai, kurie sukurtoje betvarkėje randa sprendimus. Štai, vienoje vietoje nėra policininko ir metalinės tvoros, užtat stovi vaikinukas. 10 litų – ir juosta perkirpta, ženklas patrauktas – važiuok. Bėgikai juk – ne tramvajus, apibėga, ratuotas kalinys ištrūksta. Rizikuodamas įstrigti kažkur kitoje vietoje, ir dar administracinį pažeidimą užsidirbti. Nes kaltas esi tu su savo teisėtais lūkesčiais išvažiuoti ir grįžti, o ne tas, kuris tave kaip kalinį užtvėrė.
Ieškau bent vieno padoraus argumento šiai blokadai. Gal maratone bėga visa Lietuva? Ne, planuojama, kad bėgs apie 13 tūkstančių žmonių. Blokuotos teritorijos dydis – apie 20 tūkstančių gyventojų ir gausiai turistų. Taigi atpuola net šis kreivas „daugumos“ argumentas, ir nebelieka kuo paaiškinti, kodėl didelė teritorija atkertama nuo bet kokio transporto. Ir viešojo, ir privataus. Net pėstieji trasą gali kirsti „tik gavę apsaugos ir trasos komandos leidimą”. O juk renginys – ne gaisras, ir ne koks netikėtumas, ir ne valandos trukmės. Atrodo, tiek nedaug reikia – tik palikti vieną pravažiavimą tiems, kurie nebėga.
Dabar gi – koks žmonių supriešinimas! Vairuotojai liejo pyktį ir ant policininkų, ir ant bėgikų. O juk nei vienas, nei kitas čia – ne prie ko. Policininkas sako – nesąmonė, bėgikai apskritai net nežino, kokia padėtis, todėl padėties kritikus kaltina provincialumu ir visokiausiomis blogybėmis. Maratono organizatoriai, tikiu, norėjo visapusiškai gerai organizuotos šventės. Tiesiog kažkoks balvonas ėmė ir nesužiūrėjo arba nepagalvojo. Štai maratono puslapyje pateikiama informacija, kur bus galima kirsti trasą ir kokiomis gatvėmis pravažiuoti – tiesiog prieštaringa ir klaidinanti. Ta pati gatvė nurodoma, ir kaip aklinai uždaryta, ir kaip ta, kurią galima kirsti ar pravažiuoti.
Senamiestis ir centras – ypatinga teritorija ir miesto renginiai yra jo neišvengiama dalis. Gyventojai ir svečiai susitaiko su įvairiausiais apribojimais ir drauge džiaugiasi šventiniu šurmuliu. Tačiau ir asilui aišku, kad šventė – ne karas, ir ne gaisras, ir neturi virsti komendanto valanda nebėgantiems. Tiek nedaug tereikia – tik to vienintelio išvažiavimo, ir visiems būtų gerai. Tikiu, kad kitais metais bus tik maratonas, be balvono, ir be komendanto valandos.
Komentaras LRT radijui
——-
Autorius: Rūta VAINIENĖ