Simono Dariaus nuotrauka
Mažėjant mokinių skaičiui, uždarant vis daugiau mokyklų, nedarbo grėsmė palietė ir mokytojus. Daug šios profesijos atstovų, kad susirankiotų visą pamokų krūvį ar išvis rastų galimybę nors kiek padirbėti pagal profesiją, yra priversti darbo ieškoti ir toliau nuo savo gyvenamosios vietos. Rajonuose iš kitų vietovių į darbą važinėjantys mokytojai – įprastas reiškinys. Artėjant naujiesiems mokslo metams pakalbinome būrelį kupiškėnų pedagogų, kuriems darbovietė yra tolėliau nuo namų.
Atvykę iš kitur įdomesni
Rudilių Jono Laužiko pagrindinės mokyklos direktorius Algirdas Venckus į darbą iš Kupiškio važinėja jau ne vieneri metai. Pasak direktoriaus, didžioji dauguma rajono mokytojų – važinėjantys dirbti į kitą vietovę, nei gyvena. Toks darbo pobūdis turi ir pliusų, ir minusų. Mokytojai patiria daugiau išlaidų, įvairiausių nepatogumų. Kita vertus, rasti darbą šalia namų nerealu. Visas pasaulis juda paskui darbo vietą. Toks važinėjimas nėra nepriimtinas.
„Neretai žmonės, kurie gyvena ir dirba toje pačioje aplinkoje, tarsi suauga su ta aplinka, pristinga šviežių idėjų, iniciatyvos. Žinoma, ir tarp jų yra talentingų, autoritetingų specialistų. Visgi mokiniams įdomesni, labiau intriguoja iš kitos aplinkos atvykę pedagogai. Gaila, bet dirbant mokykloje kaita minimali. Mokytojai turi ribotas galimybes paįvairinti savo darbą. Esame susaistyti Darbo sutarčių ir kitokių norminių aktų“, – dalijosi mintimis pašnekovas.
A.Venckus sakė, kad Rugsėjo 1-oji kaskart verčia susitelkti, permąstyti, ką veiksime, kaip atsinaujinsime ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Amžinas galvos skausmas – kiek mokinių sulauksime, kaip paskirstyti darbo krūvį mokytojams. „Esame demografinės situacijos, bedarbystės, emigracijos įkaitai“, – kalbėjo direktorius.
Iš Alizavos į Subačių
Matematikos mokytoja Angelė Sarsevičienė jau daugiau nei dešimt metų į Subačiaus gimnaziją važinėja iš Alizavos. „Nėra lengva važinėti. Susigaišta daugiau laiko ir kainuoja. Anksčiau dirbau Alizavos mokykloje. Kai ten nebeliko matematikos mokytojos vietos, perėjau į Palėvenėlės pagrindinę mokyklą. Vadavau į motinystės atostogas išėjusią mokytoją, paskui dirbau ir šios mokyklos direktorės pavaduotoja. Kai 2001 metais sužinojau, kad Subačiuje reikia matematikos mokytojo, kad atsirado galimybė dirbti visu krūviu, pasirinkau važinėjimą. Subačius man nebuvo visiškai svetimas ir nepažįstamas kraštas. Iš čia yra kilęs mano vyras“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak A. Sarsevičienės, blogai, kad kelionės į darbą išlaidų mokytojams niekas nė kiek nepadengia. Ankstesniais metais, labai trumpą laiką, tos išlaidos būdavo šiek tiek kompensuojamos.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ