Zita Lukošiūtė-Staškūnienė (1951 09 05–1992 01 16), baigusi lituanistikos studijas Vilniaus universitete, ilgai siekė tapti rajono laikraščio žurnaliste. Mokytojavimas meniškos sielos, kūrybingai asmenybei nebuvo širdžiai mielas. Lengviau reikštis kaip kūrėjai jai tapo įsidarbinus rajono bibliotekoje. Į kupiškėnų žurnalistų būrį Zita buvo priimta 1984 metais. Deja, jai nebuvo lemta čia užsibūti, į rankas paimti pirmąją savo knygą.
Nuojautos
Zitos Lukošiūtės poezijos knyga „Autoportretas su vėjo pamušalu“ į žmones išėjo 1996-ųjų rudenį, kai gatvėse, aikštėse, laukuose ir miškuose siaučia spalvų šventė, kai tirštai pilkose ūkanose slepiasi nenuspėjama mūsų lemtis, kai graudulingai nuteikia įkyriai dulkiantys lietūs, kai netikėtai švystelėjęs spindulys suraibuliuoja kiemo baloje ir vėl norisi džiaugtis gyvenimu. Tai Zitos mėgti kontrastai, kurių kupina ir jos poezija.
Zita nespėjo pasidžiaugti savo pi rmąja poezijos knyga – ji išėjo iš mūsų gerokai prieš jai pasirodant.
Studijų draugei Nijolei Matulienei neišeina iš galvos Zitos kartota sentencija: „Dievų numylėtiniai miršta jauni“ – bei jos nenoras pasenti. Paskutiniais gyvenimo metais nelemta nuojauta ją tiesiog persekiojusi. Pradėjusi dirbti žurnalistės darbą nuolat kartodavusi, kad žurnalistai ilgai negyvena. Kartą pavasarį po artimos bičiulės mirties Zita buvusi itin prislėgta, o į Nijolės guodžiamus žodžius, kad viskas susitvarkys, kad būsią dar daug gražių pavasarių, žydinčių sodų, beveik nesiklausydama treptelėjusi koja: „Nebežydės.“ Kitą dieną atlėkusi su nauju eilėraščiu „Obelis, kuri jau nežydės“.
Poezija – Lukošiūtei
Baigusi Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros studijas, Zita pradėjo mokytojauti Molėtų rajone. Pasak bičiulių, mokykloje jai buvo sunku, mokiniai, regis, jos nesuprato. Matyt, dėl to daug geriau jautėsi įsidarbinusi gimtojo Kupiškio bibliotekoje. Tačiau kūrybinis darbas traukė labiausiai.
Pasak Nijolės, Zitos vyras buvo visiškai ne jos žmogus, paprastas, žemiškas, o ji skrajojo padebesiais. Savo eiles visada pasirašydavo mergautine pavarde – Lukošiūtė. Sakydavusi, kad Staškūnienė gyvena buityje, o Lukošiūtei skirta poezija. Buitis vargino, būdavo gaila jai sugaišto laiko. Zita domėjosi Rytų filosofija, tikėjo reinkarnacija. Sakė gyvenanti trečiąjį gyvenimą. Nepaprastai mėgo pirkti knygas, turėjo didžiulę biblioteką. Aplinkinių bėdos, rūpesčiai mažai ją domino. Kalbi kalbi ir staiga matai, kad jos nėra. Nutoldavo į save. Pažįstamiems buvo aišku, kad formuojasi eilėraštis, kuris galėdavo rastis net skaitant miesto skelbimą. Kartais būdavo taip užsisvajojusi, kad tik trinktelėjimas į pakelės stulpą grąžindavo ją į tikrovę. Anot bendradarbių, kartais ant jos reikėdavo užrikti, kad grįžtų iš savo apmąstymų ir imtųsi veiklos.
Dirbant redakcijoje korespondente reikėdavo smarkiai suktis. Nors jos svajonė pereiti iš bibliotekos į laikraščio redakciją išsipildė, tačiau, kolegų nuomone, pareigos, matyt, trukdė atsidėti kūrybai. Nebelikdavo laiko skaityti, buvo priversta domėtis kasdiene informacija.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ