ekonomistė
Mokesčiai – neišsemiama tema, aktyvi net vasarą. Štai du Seimo nariai užregistravo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pataisas, kad šį mokestį mokėtų tie, kurių turto vertė viršija 750 tūkstančių litų. Ir siūlo mažinti mokesčio tarifą – nuo 1 iki pusės procento.
Iš tikro, dabartinis 1 procento tarifas prasilenkia su šio mokesčio logika. Yra akivaizdžiai per didelis. Paprastai gyventojų nekilnojamasis turtas apmokestinamas itin mažu tarifu. Latvijoje šis tarifas yra nuo 0,2 iki 0,6, Ispanijoje – 0,3–0,4, aukštais mokesčiais garsėjančioje Švedijoje – butai apmokestinami maksimaliai 0,4 proc. Populiarus ir mokesčio nustatymas tam tikra suma už kvadratinį metrą, logikos čia net daugiau. Kodėl mažas tarifas? Nes bazė didelė. Net ir esant neapmokestinamam dydžiui, šio mokesčio bazė gali siekti ir dešimtis, ir šimtus tūkstančių ir milijoną litų. Sumokėk tada kad geras mokestį, nesvarbu, ar pajamų gavai, ar ne. Štai girdėjau juokaujant – sumoku daugiau mokesčių nei uždirbu. Menki juokai – nekilnojamojo turto mokestis būtent tokį pokštą gali iškrėsti ne vienam.
Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas mažinamas – tai gerai, bet kartu plečiama ir bazė. O tai reiškia, kad atsiras gyventojų, kurie turės pradėti mokėti mokestį. Gyventojams, kurie jau mokėjo mokestį, ir kurių turto vertė siekia iki 1 milijono 250 tūkstančių litų – mokestis dėl siūlomų pakeitimų tik didės. Mokestis mažės tiems, kurių turto vertė viršija 1 milijoną 250 tūkstančių litų. Nieko blogo, kad mokestis mažėja turtingiesiems, nėra – juk jie daugiau ir sumokėdavo. Bet štai Lietuvos Prezidentė, kalbėdama apie kitą mokestį – pridėtinės vertės – sako, kad nevalia jo mažinti, nes tai be kita ko bus naudingiau turtingiausiems!
Na taip, jei vartoja turtingieji, o jie vartoja daugiau – daugiau ir sumoka. Tačiau pridėtinės vertės mokestis yra proporcingas išlaidoms, ir mokesčio mažinimas lygiai ta pačia proporcija naudingas ir gaunantiems mažas pajamas. Dar daugiau, kadangi mažas pajamas gaunantys jas visas ir išleidžia, o ne investuoja į akcijas ar taupo, jie sumoka santykinai daugiau pridėtinės vertės mokesčio, palyginti su pajamomis, nei didesnes pajamas gaunantis gyventojas. Ekonomistai tai vadina mokesčio regresyvumu ir manoma, kad būtent tokio mokesčio mažinimas santykinai naudingesnis neturtingiesiems.
Vis tik jei į diskusiją apie mokesčius įterpiame argumentą, „kad tik turtingiesiems nebūtų geriau“, užkalsime duris ir langus bet kokiam mokesčių mažinimui. Turtingieji sumoka daugiausia mokesčių. Tik 19 procentų gyventojų gauna daugiau nei 3 000 litų algos „ant popieriaus“. Bet jie sumoka net 51 procentą gyventojų pajamų mokesčio. Analogiška ir pridėtinės vertės mokesčio situacija – tas pats penktadalis jo daugiausia ir sumoka. Tai ir yra tie „turtuoliai“ su 2 300 litų algos į rankas, jiems PVM mažinimas ir būtų naudingiausias.
Mokesčių politikoje įsivyravusi visiška sprendimų asimetrija. Mokesčių mažinimą reikia ilgai svarstyti ir pagrįsti, mokesčius didinti galima tiesiog vienu spragtelėjimu. „Teisėtų lūkesčių“ principas mokant mokesčius taip pat negalioja. Kai gyventojas pirko būstą, nekilnojamojo turto mokesčio dar nebuvo, visa namų ūkio ekonomika buvo tuo ir grindžiama. PVM didintas – irgi neva laikinai. Atlyginimai atkurti, pensijos – taipogi. Mokesčiai gi lieka tokie pat dideli. Apie kokį norą mokėti mokesčius ir eilinio mokesčių mokėtojo „valstybinį mąstymą“ galima kalbėti, jei atvirai deklaruojama – nemažinsime niekam, nes kai kam bus per daug gerai! Šarikovo ekonominio mąstymo vaisius po to atspindi šešėlinės ekonomikos mastai. Kaip pažymys už neišlaikytą ekonomikos egzaminą.
Komentaras LRT radijui
——-
Autorius: Rūta VAINIENĖ