žurnalistas
Savaime suprantama, kad gilūs politiniai atodūsiai, praėjusią savaitę aidėję iš Lietuvos pasitraukusios amerikiečių kompanijos „Chevron“ pavymui, esą „gaila“, „praradome“, „neišnaudojome“, „nespėjome surašyti įstatymų“, yra apgailėtini. Didumai Vyriausybės ir valdančiųjų partijų politikų atrodo, kad stambūs ir strategiškai svarbūs šaliai investuotojai, tokie kaip „Chevron“ arba „Hitachi“, privalo kantriai laukti. Minti daugiau ir mažiau svarbius politikos slenksčius, kelerius metus prašyti ir maldauti malonės. Nes, paklausius kai kurių koaliciją sudarančių partijų veikėjų Seime, niekur kitur pasaulyje tokiems investuotojams niekas lengvai neleistų atlikti tų juodų darbų (t. y. branduolinės jėgainės ir skalūnų dujų žvalgybos projektų), kuriuos jie kėsinosi atlikti čia – šv. Lietuvos žemelėje.
Deklaruojamą palankumą „Chevron“ investicijoms rodė premjeras Butkevičius, aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. O teisiausia buvo ministro pirmininko patarėja Jūratė Juozaitienė, kuri lygiai prieš devynis mėnesius, susitikimo su įsisiautėjusia Žygaičių bendruomene metu, pažadėjo, kad išlaikant aukštą – 40 proc. – gamtos išteklių naudojimo tarifą, „jie (amerikiečiai – R. S.) patys išeis“. Premjeras tada žadėjo lengvatų, 15 proc. tarifą… Reikia žinoti, kad kartais (o gal daug dažniau?) reikia klausyti, ką sako ne premjeras, o jo patarėjai.
Praėjo devyni mėnesiai, o investicijas į skalūnų dujų paiešką reglamentuojančių teisės aktų paketas iki galo neparuoštas. Ar buvo neparuoštas sąmoningai? Tatai teigti be abejonių būtų insinuacija. Tačiau aišku tai, kad mažų mažiausiai Vyriausybė parodė, jog palanki aplinka „Chevron“ investicijoms nebuvo prioritetas. Logika: ne dabartinė valdžia „Chevron“ prisikvietė, ne jos reikalas ir puoselėti. Nesvarbu, kad „Chevron“ atstovai Lietuvos sprendimo laukė ne už jūrų marių, o jau įvertinę ligi p. Butkevičiaus laikų galiojusią investicinę aplinką ir įsigiję dalį lietuviškos energijos išteklių paieškos ir gavybos bendrovės. Spėju: tikėdami, kad šiuo požiūriu Lietuvos politika neturėtų keistis iš esmės (nafta pajūryje juk išgaunama nuo sovietinių laikų!), nepaisant, kas laimėtų rinkimus į Seimą.
Klausimas – kodėl tos politinės valios valdžia nerodė?
Yra gal kelios priežastys. Viena, p. Butkevičius ir jo komanda ne pirmą kartą rodo atsainią nepagarbą tiems projektams, kuriuos pradėjo jų pirmtakai. Tai kažkokia politinė patologija, tačiau jos simptomai yra faktas. Antra, kliūtys „Chevron“ kelyje į Lietuvą buvo aiškus strateginis Rusijos ir jos dujų koncerno „Gazprom“ interesas ir jos buvo renčiamos visomis įmanomomis priemonėmis ir formomis. Trečioji priežastis yra ta, kad į skalūnų dujų perspektyvą (kaip ir visų kitų dujų) įkypai žiūrėjo atsinaujinančių energijos išteklių lobistai, suinteresuoti pagaminti kuo daugiau ir, savaime suprantama, visų mokesčių mokėtojų (tai esminė pastaba, nes ne apie vartotojus kalbama) sąskaita kuo brangiau. Skalūnų dujų paieškos projektas nebuvo tarp tų, kuriuos Prezidentė šios Vyriausybės reikalavo įgyvendinti iš esmės besąlygiškai: suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statybos ir euro įvedimo.
Dar vieną gilesnį aspektą įvardijo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas. Jis atkreipė dėmesį į lietuviškos politikos kultūros trūkumus. Esą, politinėje veikloje vis dar nėra būtinos sveikai valstybei tradicijos priimant sprendimus vadovautis mokslininkų, ekspertų pagrįstais įrodymais bei argumentais, o ne visuomenės baimėmis. Perfrazuodami šią tezę galėtume sakyti: didžiausią įtaką Lietuvos politikai turi tie veikėjai, kurie ištempę ausis gaudo ir reaguoja į įvairius baubus ir baimes. Jie mato, kad toks būdas yra patikimesnis, jei sieki išlikti aktyvus politikas. Bent jau Seime – nesvarbu, sėdint ant pozicijos ar opozicijos laktų. Tuo pat metu lankyti bendrinius Lietuvos „žygaičius“ ir mėginti į jų smegenines įpūsti minčių apie strateginius šalies interesus, valstybės konkurencingumą, remtis mokslo įrodymais yra nedėkingas ir sėkmės rinkimuose negarantuojantis reikalas.
Tada viskas priklauso nuo valdančiosios koalicijos lyderio valios. Jeigu jis jos turi (liaudiškai, kiaušius), jis randa aiškius savo pozicijos šalininkus, oponentus marginalizuoja ir – tiek žinių. Projektas ar idėja įgyvendinama nežudant laiko. O jeigu tarp politinių kojų nieko kietesnio neturi, viskas baigiasi kvailomis idėjomis sukurti darbo grupę, apsvarstyti jos argumentus, tada dar apsvarstyti su kitais, po to parašyti tobuliausius pasaulyje įstatymus ir… Pyst! O „Chevron“ jau nebėra, biuro durys užrakintos.
Jaučiuosi besikartojąs ir berdamas n kartų girdėtus argumentus, į kuriuos niekas neįsiklauso. Kad padėtį apibrėžčiau aiškiau, antrą kartą mėginsiu pasiremti populiaraus žurnalo „Iliustruota istorija“ redaktoriaus Aleksandro Ikamo trigrašiu su viena istorine patirtimi. Juo labiau kad šį birželį buvo daug visai ne vasariškos oro temperatūros, kai kuriose šalies vietose birželio antroje pusėje iš dangaus krito kruša. Tai va, lygiai prieš devyniasdešimt metų Lietuvos orai buvo veik identiški. 1924 m. Lietuvos kaimo tamsuomenė tada išmąstė, kad sniegas birželį yra aiški Dievo bausmė. Už ką? Ogi už virš namų iškeltas radijo antenas. Tamsieji to meto „žygaičiai“ vartė tvoras, laužė „štakietnykus“ ir miniomis ėjo tų radijo antenų terioti. Kur galėjo, tamsybių minią pasitikdavo tuometinė policija ir vienam kitam „liaudies fizikui“, įžvelgiančiam radijo ryšio ir blogo oro priežastinį ryšį, įkrėsdavo lazdų ir įmesdavo į daboklę už svetimo turto naikinimą.
Tačiau galvoju, kad to meto policininkams būtų buvę dar sunkiau, jei 1924 m. tamsuolių minioms būtų vadovavę mūsų šių laikų politikai. „Brač, už Lietuvą, vyrai!“ – subliautų bendriniai petrai gražuliai, „Dryštvaimatj!“ – pritartų bendriniai algimantai salamakinai ir krauju pasruvusiomis akimis pultų nelabuosius radijo bokštus. O Seimas tuo metu svarstytų būdus, kaip iš Lietuvos išspirti radijo ryšio verslu užsiimančius investuotojus iš užsienio.
Lietuvos mergelių tyrumas, Lietuvos žmonių darbštumas ir maloningumas kaimynui būtų apsaugoti amžiams.
——-
Autorius: Rytas STASELIS