žurnalistas
Šią savaitę įvyksianti antroji Dalios Grybauskaitės inauguracija, atrodo, nevirs paskutiniu aktyvios politikos sezono veiksmu, po kurio teatro aktoriai ir žiūrovai išsiskirstys porą mėnesių truksiančių atostogų. Regis, Prezidentė yra rimtai nusiteikusi perkratyti jei ne Vyriausybės sudėtį, tai bent jau mažiau matomą politinių pareigūnų ministerijose – viceministrų luomelį. Šalies vadovė grasina nesulaukusi pokyčių pavadinti valdančiąją koaliciją kriminaline. Žiniasklaida skelbia, esą, remiantis Kriminalinės žvalgybos įstatymu sudarytame „juodajame viceministrų sąraše“ – devynios penkiose ministerijose dirbančių partijų delegatų pavardės. Prezidentė remiasi įstatymo interpretacija: jeigu atsiranda įtarimų arba įvairių šešėlių, teisėsaugos institucijos privalo informuoti valstybės vadovus, o šie turi atsižvelgti į informaciją ir vykdyti savo politinę pareigą – prevenciją.
Ketvirtadienį keturios valdančiosios partijos paskelbė pareiškimą, kuriame tvirtina „atsiribojančios nuo bet kokių svarstymų vadinamojo „juodojo sąrašo“ ar „kriminalinės daugumos“ kontekste ir sieksiančios teisinėmis priemonėmis ištirti ir įvertinti veiklą asmenų, susijusių su šios, nieko bendra su tikrove neturinčios, informacijos skleidimu“ (suprask, tirsime ir įvertinsime, tačiau a priori ši informacija neturi su tikrove… nieko bendra – R. S.). Socialdemokratai, Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“ bei Lenkų rinkimų akcija įspėja šalies vadovę, esą ji savo veiksmais gali pažeisti Konstituciją ir „galbūt siekia savo veiksmais sutrukdyti Vyriausybei įgyvendinti programą“.
Koalicijos reakcija – prognozuojama. Po Prezidentės inauguracijos pagal Konstituciją grąžinusi įgaliojimus, Vyriausybė, ko gero, tikėjosi veik automatiškai juos vėl atgauti. Todėl praeitos savaitės pradžioje ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius santūriai rodė savo nuostabą: „Mes ir anksčiau išspręsdavome tuos klausimus po susitikimų su teisėsaugos institucijų vadovais, jeigu matydavome, kad valstybės tarnautojai pažeidžia tam tikrus įstatymus. Bet tai būdavo padaroma tyliai, ramiai atsisakant jų paslaugų“, – kalbėjo Vyriausybės vadovas. Skambėjo gana komiškai, nes, išvertus į paprastą kalbą, šią reakciją galėtume interpretuoti visaip. Tarkime, kad valstybės tarnautojai kartais apsivagia, tačiau jie turi privilegiją: už tai baudžiami yra ne taip, kaip visi kiti įtariami šia veika žmonės. Didžiausia praktikuojama bausmė – atleidimas iš pareigų. Kita vertus, premjero reakcija yra nelabai logiška: Prezidentė kalba ne apie valstybės tarnautojus, o apie politinius pareigūnus, kurie į antros pagal svarbą eilės kabinetus ministerijose ateina paprastai tik vienai kadencijai ir tik deleguoti politinių partijų. Viceministrų pareigybės ministerijose yra lygiai tokia pati politinio turgaus dalis, kaip ir ministrų, Seimo komitetų ir komisijų pirmininkų portfeliai. Po rinkimų kelioms partijoms sudarius valdančiąją koaliciją, visos šios pozicijos dedamos ant stalo ir derybų keliu, dažniausiai atsižvelgiant į per rinkimus gautų Seimo vietų skaičių, per kelias savaites išsidalijamos. Esą taip garantuojant didesnes galimybes partijoms konkrečiose visuomenės gyvenimo srityse įgyvendinti savo rinkimų programą. Kartais į ministrų ir viceministrų postus deleguoja viena partija. Arba kelios: andai energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius formaliai yra Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovas, trys viceministrai atstovauja skirtingoms valdančiosios koalicijos partijoms: socialdemokratams, Darbo partijai ir LLRA. Šį politinio ministerijų valdymo modelį 2009 m. sumanė ir įgyvendino konservatoriaus Andriaus Kubiliaus vadovaujama koalicija. Buvo pakeista ligi tol buvusi sistema, kur ministerijų hierarchijoje su „politiniu“ ministru dirbo „nepolitiniai“ karjeros tarnautojai – valstybės sekretoriai ir sekretoriai. Konservatorių sprendimo motyvai buvo keli. Viena vertus, jie sakė, esą per daugiau nei dešimtmetį vyravimo vykdomojoje valdžioje socialdemokratai į ministerijas prikišo dešimtis, jei ne šimtus savo partiečių (tai nebuvo netiesa), kurie sabotuoja kitokios politinės krypties Vyriausybės politikos reformas. Todėl, esą, į ministerijas reikia pasiųsti daugiau politinių pareigūnų. Kita, viešai negarsiai įvardijama priežastis buvo ta, kad p. Kubiliaus vadovaujamą koaliciją pirmąkart sudarė keturios partijos ir koalicijos derybose dėl užimamų postų pristigo didesnio svorio portfelių. Iš tiesų, po 2012 m. rinkimų iki šios savaitės ta tvarka nesiskundė ir dabartiniai valdantieji. Sistemų ir valdymo būdų gali būti įvairių. Tačiau tas, kuris šiandien galioja Lietuvoje, akivaizdžiai išsigimė, kad ir kokie protingi buvo jo priėmimo motyvai. Vieša paslaptis: viceministrų luomas tapo ne politinių-programinių tikslų įgyvendinimo įrankiu. Tai mechanizmas partijoms ir ne tik joms papildyti savo kasas. Jeigu kalbame apie maždaug ketvirtadalį visų viceministrų, dėl kurių veiklos kyla abejonių kriminalinės žvalgybos požiūriu, galime daryti išvadą, kad tai pareigūnai, kuriems partijos kelia tikslą atidirbti finansiniams rėmėjams ir nukreipti valstybės biudžeto asignavimus ir ES paramos srautus į reikalingas sritis ir reikalingoms įmonėms. Iš teisybės, šią tendenciją buvo galima įžvelgti dar anos koalicijos laikais. Tačiau, kita vertus, nederėtų stebėtis, kad rinkimų kampanijos metu ES paramos, viešųjų finansų skaidrumo tikslą deklaravusi ir vėl naują rinkėjų pasitikėjimą gavusi Dalia Grybauskaitė (valdančiųjų partijų rezultatus Europos Parlamento rinkimuose nei pergale, nei pasitikėjimo kreditu nepavadinsi) atkakliai kelia šį klausimą. O gal kas nors tikėjosi, kad po inauguracijos Prezidentė net nesusiraukusi pasirašys dekretą dėl ministrų kabineto sudėties?
Konstitucija jai suteikia šį iš pirmo žvilgsnio formalų svertą, Prezidentė jį siekia išnaudoti kiek galėdama efektyviau. Kas čia galėtų stebinti?
——-
Autorius: Rytas STASELIS