Gražių sodybų Kupiškyje netrūksta. Šiltuoju metų laiku, kai aplink viskas žydi, tas grožis atsiskleidžia dar labiau. Vaikštant Vilniaus gatve akį patraukia išpuoselėta ir jauki maža sodyba su baltu namuku. Čia kupiškėnė Genovaitė Jonušienė gyvena kone penkis dešimtmečius. Darbšti moteris, netrukus minėsianti 80 metų jubiliejų, sako, kad viską spėja – ir aplinką prižiūrėti, ir mezginį į rankas paimti. „Man tai – poilsis“, – tvirtina ji ir kviečia užsukti.
Kurti grožį mokėsi iš mamos
Sunku patikėti, kad liepos 14-ąją G. Jonušienė švęs solidžią sukaktį – guvi ir besišypsanti, viena visus darbus ne tik namie, bet ir aplink juos nudirba. „Jau dešimt metų viena gyvenu, sukuosi nuolat, nes kitaip nemoku. Turiu judėti. Nuo pat ryto apeinu savo gėlynus, palaistau, o vakarais išeiti į savo namų kiemą labai gera ir ramu“, – akcentuoja sodybos šeimininkė, nė neįsivaizduojanti savo gyvenimo daugiabutyje.
G. Jonušienė augo vienkiemyje, didelį ūkį tėvai turėjo, daugiau nei dvidešimt hektarų žemės dirbo, teko nuolat pagelbėti. „Akmenių kaime pas tėvus augome trys seserys, dvi – vyresnės, jaunėlė dešimt metų jaunesnė buvo, tad jai ir mažiau darbų kliūdavo. Mama gėles labai mėgo, turbūt todėl ir man patinka jas auginti. Bijūnais, jurginais, mūsų vadinamais čebatėliais (mėlynoji kurpelė) visa sodyba apsodinta buvo. Šio mėlynai žydinčio daugiamečio augalo visur ieškau, bet niekur nusipirkti nerandu, man jis tėviškę primena… Dabar gėlių visokių yra, įvairovė neišpasakyta, bet aš labiausiai tradicines mėgstu – našlaites, begonijas, pelargonijas, petunijas, chrizantemas.
Pirmi metai, kai nebeturiu šiltnamio, sveikata nebeleidžia, o iki tol čia su agurkais ir pomidorais visuomet ir gėlės augdavo. Būdavo, pro šalį eidami žmonės užsuka paklausti, ar neparduodu, tačiau niekada tuo neužsiėmiau, gėles aš auginu sau. Kai užauga, skubu prie namų sodinti, anksčiau visas pašales jomis apsodindavau. Kai dar vyras Vilius šalia buvo, rožynai didžiausi čia augo, takeliai rūtomis žaliuodavo. Jis man neprašytas padėdavo – ir loveliai, ir tvorelės, ir stoveliai, tulpėmis išraižyti, jo rankomis daryti, iki šiol aplinką puošia. Man tai – brangūs prisiminimai. Dekoratyvinės skaldos seniau juk nebuvo, tai sutuoktinis raudonas plytas atsivežęs rankomis skaldydavo. Viena mažiau bespėju, tad ir gėlių dabar gerokai mažiau. Buvome pavyzdinės sodybos vardą gavę, ilgus metus ta lentelė namus puošė, vėliau nukabinau“, – pasakojo G. Jonušienė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Unė JUODYTĖ