Tęsinys. Pradžia gegužės 10 d. numeryje
Kaip redaktorius „piršliavo“
A. Žilys prisidėjo prie Eugenijos ir būsimojo jos vyro Rimanto Urbono pažinties.
„Stigo redakcijai žmogaus žemės ūkio skyriuje. Pasisiūlė dirbti toks buvęs literatas, redakcijos bičiulis, bet redaktorius jo nepriėmė. Bandė įsidarbinti kitas vyrukas iš Dzūkijos, bet redaktoriui irgi neįtiko. Tuomet Valė Kutrienė nusišaipė: „Matyt, tau vyrą renka.“
1969 metų pradžioje į redakciją atėjo toks vyrukas, paklausė, kur rasti redaktorių. Su juo pakalbėjęs išėjo atsinešti lagamino. Jam buvo parodytas kabinetas. Kažkas atnešė čiužinį, kad čia pat galėtų permiegoti, nes atvykėlis neturėjo kur gyventi, į redakciją atvažiavęs tiesiai iš Vilniaus.
Redaktorius manęs paklausė: „Kaip kavalierius?“ Aš jam atsakiau: „Pagyvensim – pamatysim.“ Po to nuskuodėm visos redakcijos panelės pas Valytę, tvarkiusią visų dokumentus, pasmalsauti, kelintais gi metais tas kavalierius gimęs. Pamačiusi, kad 1946-ųjų, tešūktelėjau: „Fui, piemuo!“, mat nepakęsdavau jaunesnių už save.
Tai buvo R. Urbonas. Pasodino jį su Petriuku, o tas nuo ryto buteliuką ant stalo. Redaktorius pamatė, kad nieko gero nebus. Visgi gėrimo nuo pat ryto jis netoleravo. Tuomet į mano kabinetą atbogino dar vieną stalą ir čia įkurdino naujoką“, – dalijosi prisiminimais Eugenija.
Greitai susikukavo
Su Rimantu ji greitai rado bendros kalbos apie Vilniaus universitetą, pažįstamus studentus. Rimantas buvo baigęs vieną lituanistikos studijų kursą ir tris žurnalistikos kursus. Studijavo irgi neakivaizdžiai. „Taip ir susikukavome“, – šmaikštavo pašnekovė. Jiedu redakcijos kasdienybę paįvairindavo proginiais sienlaikraščiais – moterims Kovo 8-osios proga, o vyrams – Vasario 23-osios (tądien būdavo minima sovietinės armijos diena). Ant didelių vatmano lapų klijuodavo visokius paveiksliukus, surašydavo juokingų eiliuotų tekstukų, pritaikydavo citatų iš kolegų straipsnių. Padarydavo visiems smagumo.
Po vestuvių juodu iš pradžių gyveno Kupiškyje, jos nuomojamame kambarėlyje, o gimus Kristinai persikėlė pas mamą į Bikonis. Paskui jaunai šeimai buvo paskirtas butukas be patogumų mediniame daugiabutyje, stovėjusiame toje vietoje, kur dabar yra kultūros centras.
„Vieną dieną Rimantas gavo pranešimą, kad jį išbraukė iš studentų sąrašų. Iškilo grėsmė, kad bus pašauktas atlikti karinės tarnybos, bet jau laukiausi Ievutės. Gimus antrai dukrai vyrui nebeliko tos grėsmės. Anuomet turinčius du vaikus atleisdavo nuo armijos. Netrukus Rimantas įstojo į Salų žemės ūkio technikumą ir jį baigė. „Faina mokytis“, – sakė. Turėjo minčių mokslus tęsti Žemės ūkio akademijoje, bet aš užprotestavau. Nutariau dabar jau pati atnaujinti seniai užmestus savo mokslus. Mano žurnalistikos studijos buvo nutrūkusios trečiame kurse. Būdama 38-erių stojau iš naujo. Gerai, kad kai kuriuos dalykus man įskaitė. Savo kurse mane vadino motina, o Domą Staselį – tėvu. Buvome vyriausi tarp bendrakursių. Universitetą baigiau 1984 metais. Pamenu, kad prieš stojamuosius kolegė Eleonora Vaičeliūnienė man pasakė: „Tavo vietoje geriau būčiau trečią vaiką pasigimdžiusi.“ Pamaniau, kad dar suspėsiu ir tai padaryti. Netrukus susilaukėme Verutės. Darželyje vaikai Verutei sakydavo, kad jos tėvai seni, o ji atšaudavo: „O jūs tokių sesių kaip aš neturite“, – kalbėjo Eugenija.
Urbonų dukra Ieva tapo žurnaliste, Kristina – psichologe, o jaunylė Veronika šiuo metu yra sociologijos doktorantė. Eugenija džiaugiasi septyniais anūkais – Ūla, Julija, Vilija, Benu, Pijumi, Elžbieta ir Adele.
Eugenijos ir Rimanto gyvenime buvo visko – ir potvynių, ir atoslūgių. Kaip bebūtų, juos jungė ne tik vaikai, anūkai, bet ir pasaulėžiūra, žurnalistinė ir literatūrinė veikla. R. Urbonas mirė 2013 metų rugpjūčio 31 d., palaidotas Kupiškio senosiose kapinėse.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ