Nevietinės rūšys vis labiau įsitvirtina už natūralaus paplitimo ribų. Dažniausiai svetimžemiai organizmai atkeliauja kaip žemės ūkio ir sodininkystės produktai. Lietuvoje toks procesas vyksta nuo XVII a. antros pusės – atvežtiniais augalais įvairindavo rūmų ir dvarų sodybų parkus. Tokiu keliu po Lietuvą išplito visiems gerai pažįstami augalai – alyvos, kaštonai, tuopos. Dauguma svetimžemių organizmų yra sąlygiškai nekenksmingi, tik dalis jų gali daryti neigiamą poveikį aplinkai. Tačiau kai nevietinių rūšių yra per daug, jos ima lemti vietos biologinę įvairovę, kenkti ekonomikai ir visuomenės sveikatai.
Kartu su naujomis augalų rūšimis atkeliauja svetimžemiai gyvūnai: įvairūs parazitai, vabzdžiai ir moliuskai. Jie plinta ne tik sausumos keliais, svetimžemius organizmus lengvai perneša tekantys vandenys. Latvijos ir Lietuvos pasienio regione sąlygos invaziniams augalams ir gyvūnams plisti didėja dėl Lielupės ir Dauguvos upių baseinų, į kuriuos įsilieja ir gamtiniai vandenys iš Lietuvos. Įvertinę situaciją, Lietuvos ir Latvijos šalių mokslininkai susitelkė, kad galėtų vieningai pasipriešinti biologinėmis invazijoms ir siekti tvaraus gamtos išteklių valdymo. Tyrėjų nuomone – kovos priemonės su nevietinių organizmų invazija gali būti neveiksmingos, jei kaimyninės šalys nebendradarbiaus tarpusavyje. Tik žinant kaimyninėje šalyje invazinių organizmų rūšinę sudėtį, jų pasiskirstymą teritorijoje, bus daug lengviau ir pigiau užkirsti kelią svetimžemiams organizmams apsigyventi mūsų miškuose ir laukuose. Daugpilio universiteto, Biologijos sistematikos instituto moliuskų ekspertė dr. Digna Pilate atkreipė Lietuvos atstovų dėmesį į tris svetimžemių moliuskų rūšis, kurių populiacijos Latvijoje ėmė kelti itin didelę grėsmę vietos ekosistemoms. Dignos Pilates nuomone, šios rūšys į šalį galėjo atkeliauti su atvežtinių augalų substratu, kuriame buvo kenkėjų: suaugėlių, jų lėliukių, kiaušinėlių, lervų ir pan. Tai sodų ir daržų augalus naikinančios bekriauklės sraigės – iberinis smalžys (Arion lusitanicus), didysis šliužas (Krynickillus melanocephalus) ir juodagalvis šliužas (Limax maximus). Tyrėjos D. Pilates teigimu, prieš keletą metų šios moliuskų rūšys aptiktos tik keliose vietose, o šiandien jų randama visoje Latvijoje. Ypač didelį pavojų kelia vietinių ir invazinių šliužų hibridizacija. Susikryžminę moliuskai lengviau išgyvena šaltas žiemas ir geriau prisitaiko prie vietos sąlygų.
Latvijoje, Daugpilio universiteto duomenimis, iberiniai smalžiai pirmą kartą aptikti 2008-aisiais metais Jelgavoje ir Pastendėje. Moliuskai minta įvairiais augalais, negyvomis jų dalimis. Iberiniai smalžiai labai kenkia beveik visų rūšių daržovėms. Vidurio Europoje šie šliužai yra vieni pavojingiausių žemės ūkio kultūrų kenkėjų. Buvo atvejų, kai iberinių smalžių gausa privertė ūkininkus palikti savo žemes. Moliusko ilgis nuo 7 iki 14 centimetrų. Jie paprastai yra pilkšvai žalios spalvos, bet pasitaiko rudų, oranžinių ar visiškai pilkų individų.
Juodagalviai šliužai savaime paplitę Kaukaze, Krymo pusiasalyje, Turkijoje. Latvijoje ši rūšis pirmą kartą keliose vietose aptikta dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Išsitiesęs šliužas yra nuo trijų su puse iki penkių centimetrų ilgio. Juodagalviai šliužai paprastai yra pilkšvai balti, pilki arba pilkai mėlyni. Mantija ir nugara tamsesni už kitas kūno dalis. Gyvena kolonijomis. Viename kvadratiniame metre buvo rasta net 100 šios rūšies moliuskų. Juodagalviai šliužai yra pavojingi žemės ūkio kenkėjai, galintys sunaikinti iki pusės daržovių derliaus.
Didžiojo šliužo gimtoji tėvynė Pietų Afrika, Australija, Japonija. Latvijoje pirmą kartą rastas prieš 10 metus. Kaip ir kiti moliuskai, būna aktyvus tamsiu paros metu. Gyvena parkuose, soduose, sąvartynuose, šiltnamiuose, rūsiuose su vaisiais ir daržovėmis, buitinių atliekų konteineriuose. Minta visomis augalo sudėtinėmis dalimis: lapais, vaisiais, gumbais, šaknimis. Išsiskiria iš kitų šliužų agresyvumu – yra kanibalas. Išsitiesusio šliužo ilgis 10–20 cm. Paprastai būna pilkai rudos, pilkos spalvos, su tamsesnėmis išilginėmis juostomis arba smulkiomis juodomis dėmėmis. Dėl didelės kūno masės laikomas labai pavojingu žemės ūkio kenkėju.
Šių moliuskų populiacijos jau aptinkamos ir Lietuvoje. Labiau išplitęs iberinis smalžys, kuris dažnas Kauno, Vilniaus, Raseinių apylinkėse. Efektyviausias šliužų mažinimo būdas yra jų rinkimas ir naikinimas. Mokslininkai pastebi, kad šie gyvūnai dažnai išplinta iš privačių valdų, todėl kviečiame visuomenę elgtis atsakingai ir saugoti savo aplinką.
Audrius ŠAULYS,
Informacinių technologijų ir audiovizualizacijos specialistas
Šiaulių universitetas
——-
Autorius: