ekonomistė
Jei jūsų paklausčiau, ar norite, kad kiltų kainos, kad dar daugiau reikėtų mokėti už šildymą, elektrą ir vandenį, už pieną, mėsą ir bulves, ką jūs pagalvotumėte? Erzinu, provokuoju, nusišneku? Ką begalvotumėte, bet faktas yra toks – tuo metu, kai dauguma lietuvių baiminasi, kad kitais metais įvedus eurą kainos kils, Europos politikai sprendžia visai priešingą „problemą“ – jie kovoja su per mažomis kainomis. Juos neramina mažiausia infliacija per pastaruosius ketverius metus ir nebeveikiantys tradiciniai kainų kėlimo būdai, kai centriniai bankai nustato žemas bazines palūkanų normas.
Protingieji ekonomikos kurmiai šią kuriozišką padėtį aiškina taip. Jie sako, kad yra dviejų tipų kainų mažėjimas – vieną sąlygoja progresas, efektyvumas ir konkurencijos, kitą – ekonomikos sąstingis ir didelis nedarbas. Pirmasis – geras, antrasis – žalingas. Na, čia jau aiškiau, niekas nesiginčys, kad nėra kuo džiaugtis nedarbu, ir visada geriau, kai rinka verda, kunkuliuoja. Tik kodėl čia kainos galų gale? Ar įmanoma, nieko daugiau nedarant, tik iš išorės įsikišus ir centrinio banko instrumentais padidinus kainas, įsukti ekonomikos variklį? Vis dar daug šiuolaikinių ekonomistų tikina – kad taip, tai – būdas išjudinti rinką. Ir labai klysta, nes jei viskas būtų labai paprasta, tai tik spausdintume pinigus ir nuolat gyventume ekonomikos pavasario metu.
O juk negyvename, net ir nuolat su infliacija „stimuliuojant“ ekonomiką, ji svyruoja ir nepaklūsta politikų užgaidoms. Kodėl? Nes dėmesį jie nukreipia į pasekmes. Kaina ir jų dinamika galų gale yra tik pasekmė kitų, gilesnių ir svarbesnių ekonominių procesų, kurie ir turėtų būti politikų akiratyje. Juk kaltinti kainas dėl ekonomikos sąstingio – tas pats, kas kaltinti termometrą dėl temperatūros. Tik Hario Poterio gerbėjai dėl Europos konkurencingumo bėdų kaltę verčia per mažoms kainoms ir galvoja rankoje laiką burtų lazdelę. Kiti gi didelio nedarbo priežasčių turėtų ieškoti darbo santykių reguliavimo sferoje, brangioje valstybinėje socialinio draudimo sistemoje, „Sodroje“ kitaip sakant. Didelė minimali alga taip pat – nedarbo draugė. Aplinkosauginiai, kokybės reikalavimai apsunkina verslą, išaugę mokesčiai nemotyvuoja.
Girdite ką nors apie esmines reformas iš politikų lūpų? Vargiai, greičiau – priešingai. Neabejoju, kad tyliai kiekvienas politikas pagalvoja – o taip, gerai būtų. Bet tai juk labai sunku! Tik paliesk darbuotojų teises – turėsi reikalų su profsąjungomis. Tik pajudink socialines išmokas – apkaltins genocidu ir, žiūrėk, dar neramumai kils. O kai reikia tiek „socialinių“ funkcijų finansuoti, koks mokesčių mažinimas? Ir taip toliau, ir taip toliau, kas pagaliau baigiasi racionaliu sprendimu – nedaryti nieko iš esmės, daryti paviršutiniškai ir apsimesti, kad tai ir yra išeitis.
Juolab kad ir instrumentas lig šiol puikiai veikė – valstybiniai pinigai, infliacijos mašina. Problemas užmaskuoja, nustumia, ir dar biudžetą pildo. Sukuria gerovės regimybę. Nuvertėja santaupos? Velniai nematė, juk net ir indėlininkų pyktis nukreiptas ne į pinigų politiką, o į banką, į tą, kuris praneša blogą žinią. Tik štai kažkas nutiko – nebeveikia įprastas „transmisijos“ kanalas, jis nebekuria infliacijos! Reikia kažko nauja, naujas burtažodis „kiekybinis skatinimas“ iš esmės yra tas pats pinigų gaminimas, tik kitokiu spausdintuvu. Apibendrinant labai tinka JAV poetės Ednos Milėj (Edna St. Vincent Millay) pastebėjimas, kad gyvenimas nėra vienas prakeiktas dalykas po kito. Tai yra tas pats prakeiktas dalykas – vėl ir vėl! Nieko nauja, valdžia ir vėl nespręs problemų, ji ir vėl jas maskuos.
Komentaras LRT radijui
——-
Autorius: Rūta VAINIENĖ