Mieli Lietuvos žmonės – laisvos Lietuvos piliečiai,
Gerbiamieji Seimo nariai,
pastarosiomis dienomis žodžiai Laisvė, Nepriklausomybė, Suverenitetas, teritorinis vientisumas ir Taika įgavo naują vertę.
Daugiau nei pusę amžiaus taikiai sugyvenusi Europa – ir už tai gavusi Nobelio premiją – vėl susidūrė su agresija. Karas ir okupacija tapo nebe istoriniais terminais vadovėliuose, o realia grėsme Europos žemyne.
Išgyvendami tai, kas vyksta Ukrainoje, dar kartą įsitikinome, kokia trapi yra laisvė.
Ji saugi tiek, kiek sugebame ją apsaugoti ir sustiprinti.
Jau 24-erius metus turime galimybę kurti savo šalį taip, kad mūsų laisvė netaptų vienadienės naudos, politinio godumo, svetimos propagandos ar šalies interesų nepaisančių grupuočių įkaite.
Kad niekas neabejotų, jog mūsų jaunos demokratijos valstybė yra pasirengusi naujiems iššūkiams, o Lietuvos laisvė – patikimose rankose.
Stiprindami savo šalį, visi kartu mes jau padarėme labai daug.
Priimti gyvybiškai svarbūs mūsų žmonėms sprendimai, būtini tam, kad galėtume saugiai kurti savo ir mūsų vaikų gyvenimą Lietuvoje.
Šiandien, apžvelgdami mūsų ekonomikos ir verslo pasiekimus, istorines permainas šalyje, kultūros ir sporto laimėjimus, tarptautinės bendruomenės įvertinimus, galime didžiuotis savo Lietuva.
Esame savarankiški ir gerbiami tarptautinėje bendruomenėje, užtikrintai einame demokratiškos ir teisinės valstybės keliu.
Nepraėjo nė ketvirtis amžiaus, kai atkūrėme valstybingumą.
Pažiūrėkime, kuo esame stiprūs, o kur vis dar pažeidžiami, kad galėtume nesiblaškydami ir nepasiduodami svetimoms įtakoms spartesniu ir platesniu žingsniu eiti į priekį.
Brangieji,
taikus sąjungininkų naikintuvų gausmas, švenčiant Kovo 11-ąją, simboliškai brėžė narystės NATO ir Europos Sąjungoje – vertybiškai naujos atkarpos mūsų valstybės gyvenime – dešimtmetį, kuriame laisvė ir saugumas – neatsiejami.
Ukrainos pamoka – įpareigojimas mums visiems – visomis išgalėmis toliau saugoti savo laisvę.
Grėsmės akivaizdoje visi perkainojome savo vertybes. Ir, neabejoju, kiekvienoje širdyje nubudo pareiga – pirmiausia savo artimui, o drauge ir savo Tėvynei.
Pasipriešinti ar prisitaikyti. Šį sprendimą reikės daryti visiems – tiek pasaulio galingiesiems, tiek kiekvienam žmogui.
Perkainojome ne tik vertybes. Naujomis akimis pažvelgėme į viską, ką darėme iki šiol.
Šiomis nerimo dienomis vykdydama konstitucinę pareigą apžvelgti padėtį šalyje ir užsienio politiką, kviečiu visus sąžiningai akistatai su realia situacija šalies viduje ir aplink mus.
Įvertinkime, ką davė mūsų sutelktos pastangos ir kiek gali kainuoti aplaidumas ar laiku nepriimti sprendimai.
Prasidėjus galios demonstravimui ir provokaciniams veiksmams Lietuvos pašonėje, pasitikrinome savo užsienio politikos įdirbį.
Pasitikrinome ir nustojome bijoti. Esame ne vieni su mūsų nenuspėjama kaimynyste.
Pirmiausia – tai ištesėtas sąjungininkų duotas žodis – kad Baltijos šalių nepriklausomybė, suverenumas ir teritorinis vientisumas yra nuolatinis JAV ir NATO rūpestis. Poreikiui atsiradus, iš karto gautas karinis ir politinis pastiprinimas.
Šiuo metu turime visas reikiamas karinio saugumo garantijas.
Tiesioginė grėsmė regiono saugumui išryškino ir kaimyninio bendradarbiavimo svarbą. Puikiai suprasdami, kad regiono stiprybė – vienybėje, visi kartu – lietuviai, lenkai, latviai ir estai vienodai įvertinome grėsmes ir suvienijome savo pastangas saugumui užtikrinti.
Lietuva per pastaruosius metus sustiprino ryšius su visais savo draugais ir sąjungininkais Europoje ir pasaulyje. Įsitikinome, kad pagrindinis ir saugiausias mūsų užsienio politikos kelias – partnerystė su Europos Sąjungos šalimis, JAV ir bendradarbiavimas NB8 formatu. Ten, kur esame gerbiami ir mumis pasitikima.
Mūsų narystę Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje palaikė net 187 pasaulio šalys iš 193.
Ypač pasiteisino regioninio bendradarbiavimo investicija – tapome ekonomiškai stipriausio ir saugiausio Europoje – Šiaurės ir Baltijos šalių regiono (NB8) dalimi.
Tai nauja geopolitinė trajektorija, kuriai daugiau dėmesio pradeda skirti ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Taigi, Lietuva pereina į naują, platesnio strateginio bendradarbiavimo su JAV lygį.
Stiprūs politinio ir ekonominio bendradarbiavimo ryšiai Lietuvą sieja su Vokietija, turime strateginės partnerystės sutartį su Prancūzija.
Narystė NATO ir Europos Sąjungoje – neabejotina mūsų stiprybė. Tai patvirtino pats gyvenimas. Tai ne tik karinio, politinio ir ekonominio saugumo garantijos mūsų žmonėms, bet ir demokratiškomis vertybėmis, abipusiu pasitikėjimu ir pagarba grįsti santykiai su kitomis valstybėmis.
Pasaulis pasitiki Lietuva – pasitikėkime savimi labiau ir patys.
Pirmiausia turime susitelkti ir vieningai pasirengti naujiems iššūkiams.
Būtina skubiai atnaujinti visų politinių jėgų Nacionalinį susitarimą ne tik dėl šalies užsienio ir saugumo politikos, bet ir dėl adekvataus gynybos finansavimo. Jau pribrendome ir esame pajėgūs per artimiausius penkerius metus pasiekti dviejų procentų finansavimą šalies gynybai neskriaudžiant kitų ekonomikos sričių bei socialinių grupių.
Nėra kito kelio – kol ateis pagalba, mes patys turime gebėti apsiginti.
Lietuva ir kitos šalys jau dabar patiria atvirą informacinį karą.
NATO gynybos planai neapgins mūsų nuo dezinformatorių, melo ir provokacijų.
Atsparumą propagandos mašinai turime išsiugdyti patys. Antraip net nekalta Sovietų Sąjungą šlovinanti dainelė gali virsti atvira destrukcija.
Informacinėmis atakomis apšaudomoje Lietuvoje viešumas yra veiksmingiausias atkirtis.
Čia stipriausias mūsų skydas galėtų būti atsakinga pilietinė šalies žiniasklaida, kuri nepagarbą mūsų valstybei priimtų kaip asmeninį iššūkį ir nepraleistų nepasitikėjimą Lietuva sėjančių melo strėlių.
Todėl kreipiuosi į visus žiniasklaidos savininkus ir vadovus, į kiekvieną šalies žurnalistą ir apžvalgininką asmeniškai – padėkite mūsų žmonėms atskirti melą nuo tiesos, aiškiai ir suprantamai informuokite visuomenę apie kėslus prieš mūsų valstybę, būkite atsvara priešiškų jėgų dezinformacijai ir propagandai.
Didžiausias priešininkas informaciniame kare – prarastas laikas. Todėl nusikalstama, kad net ir po kelių kibernetinių atakų Elektroninių ryšių ir informacijos saugumo įstatymas dūlėjo Vidaus reikalų ministerijos stalčiuose.
Duomenų ir informacijos apsauga globalizacijos ir skaitmeninių technologijų amžiuje – mūsų nacionalinio saugumo reikalas.
Informacinis karas patikrino ir šalies žvalgybos tarnybų budrumą.
Prieš metus priimtas naujas Žvalgybos įstatymas įpareigojo užtikrinti greitą reakciją net į menkiausius pavojaus signalus, kuriais gali būti pažeidžiamas valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamybė ir vientisumas, konstitucinė santvarka, valstybės interesai, gynybinė ir ekonominė galia.
Tačiau net atvira agresija Lietuvos pašonėje nepriverčia Valstybės saugumo departamento (VSD) imtis veiksmingos grėsmių prevencijos šalinant rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kurie kyla iš užsienio ar šalies viduje.
Stumdoma atsakomybė už grėsmių prevenciją mažina politinį ir ekonominį Lietuvos atsparumą.
Delsimas, savigriova ir trumparegiškumas yra blogiau nei neprognozuojamas kaimynas.
Daugiau nei 20 metų delsėme siekti tikro energetinio savarankiškumo.
Tačiau rudenį, įveikęs visus priešiškus štormus ir svetimomis rankomis inspiruotų komisijų keltas audras, į Lietuvą parplauks mūsų energetinės Nepriklausomybės simbolis – specialus laivas suskystintųjų gamtinių dujų terminalui.
Šis geopolitinis ir pirmasis Baltijos regione – Lietuvos, Norvegijos ir Pietų Korėjos bendradarbiavimo projektas – istorinių permainų mūsų šalies energetikos sistemoje rezultatas.
Tai visos Lietuvos pastangas vainikuojanti sėkmė, po kurios egzistencinę grėsmę keliančios rusiškos dujos Lietuvai tampa tiesiog nebūtinos.
Per kelerius metus Lietuva sugebėjo užsitikrinti ne tik dujų, bet ir elektros tiekimo alternatyvas. Jau kitąmet – 2015-aisiais – pradės veikti elektros tiltas su Švedija – Lietuva elektros tinklais susijungs su Vakarų Europa.
Tai – energetinės priklausomybės pabaiga.
Energetinis savarankiškumas – būtina valstybės klestėjimo sąlyga. Tai ne tik teisingos elektros, dujų ir šildymo kainos. Tai – saugi ir konkurencinga Lietuva.
Tačiau labiau nei ginčai su „Gazpromu“ šalį alina vietinių energetinių oligarchų apetitai.
Šiandien korupciniai sandoriai driekiasi nuo statytinių Energetikos ir Aplinkos ministerijose, savivaldybėse iki daugiabučių namų bendrijose. Buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo
.
Šis darinys, su nuolat besisukančiais skaitliukais, apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazpromas“, kuriam jau permokėjome 5 milijardus litų.
Pažabojusi interesų grupių piktnaudžiavimą energetikos sektoriuje, kuriame sukasi 12 milijardų litų, Lietuva taptų konkurencinga ir klestinčia Europos valstybe.
Ryžtinga valstybės politika reikalinga ne tik dėl atominės ar skalūninės energetikos ateities, bet ir dėl šilumos sektoriaus.
Nors atsirado pirmieji nepriklausomi šilumos gamintojai, išskaidytas šilumos ir kitų komunalinių paslaugų teikimas, sustabdyta monopolininkų ir jiems atidirbinėjančių namų administratorių savivalė, penkerių metų pastangos sumažinti šilumos ir komunalinių paslaugų kainas vis dar nepakankamos.
Kai kuriuose regionuose ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams.
Todėl labai rimtai svarstytinas dalies šilumos ūkio didžiuosiuose miestuose perėmimas valstybės žinion. Pagaliau turi atsirasti ir viena bendra šilumos ūkio programa valstybėje.
Padėti Lietuvai sustiprėti ekonomiškai ir apsiginti nuo grobstytojų – mūsų visų bendras reikalas.
Korupcijos vėžiui sukurti priešnuodžiai – veikia, kova vyksta be jokių išlygų. Už korupcinius nusikaltimus vien pernai teismai skyrė beveik milijoną litų baudų.
Jau ištirtos ir 34 baudžiamosios bylos dėl neteisėto praturtėjimo, kuriose inkriminuoto turto vertė daugiau nei 11 milijonų litų.
Visa tai leido Lietuvai pagal korupcijos suvokimo indeksą pakilti į 43 vietą tarp 177 valstybių.
Nuosekli Lietuvos kova su stambiąja korupcija labai gerai įvertinta ir Europos Komisijos ataskaitoje. Tačiau vis dar esame paskutinėje vietoje pagal gyventojų smulkiąją korupcinę praktiką, kuri labiausiai įsigalėjusi sveikatos priežiūros įstaigose, savivaldybėse, policijoje.
Korupciniai įpročiai neleidžia skaidriai organizuoti darbo ir racionaliai panaudoti turimų lėšų.
Vien sveikatos apsaugai kasmet skiriame 5 milijardus litų. Dar 2 milijardus žmonės prisimoka patys. Esame apsirūpinę brangiais ir moderniais medicinos prietaisais.
Tačiau kokybiška sveikatos priežiūra daugumai žmonių vis dar prieinama tik už papildomą mokestį.
Tyrimai rodo, kad net 79 procentai šalies žmonių mano, kad kyšis padeda spręsti problemas.
Kol neišmokome gimti be kyšio, įsidarbinti be kyšio, statyti be kyšio, pasenti be kyšio – esame pažeidžiami, nes paperkami.
Tik tuomet, kai nė vieno iš mūsų nesaistys korupciniai ryšiai, niekas negalės pirkti ar parduoti Lietuvos.
Sugriežtinus konkurencinius įstatymus sumažėjo galimybių monopolijų piktnaudžiavimui, užkirstas kelias nesąžiningai veiklai. Konkurencijos taryba pastaraisiais metais skyrė baudų už 80 milijonų litų – 2 kartus daugiau nei per visą savo gyvavimo laikotarpį – ir apsaugojo vartotojus nuo 186 milijonų litų nuostolių.
Daugiau pinigų žmonių gerovei atsirado skaidrėjant viešiesiems pirkimams. Viešumas šioje srityje, kur sukasi 14 milijardų litų, sumažino piktnaudžiavimų dvigubai. Tačiau savivaldybėse dar daug neskaidrių pirkimų, ypač biokuro ir atliekų tvarkymo srityse.
Jeigu ir Valstybinė mokesčių inspekcija būtų akyla ne tik smulkiajam verslui, bet ir milijoniniams pelnams, turėtume dar bent puse milijardo pilnesnį valstybės iždą.
Skaidrūs, konkurencingi, inovacijomis ir asmenine žmonių iniciatyva grįsti verslai taip pat didina Lietuvos atsparumą.
Per šalį sparčiai ritasi baltoji verslo banga, nešanti garbingo mokesčių mokėjimo, skaidrių atlyginimų, viešųjų pirkimų, sąžiningos konkurencijos ir etiško verslo kultūrą.
Daugėja aktyvių ir išradingų verslo gazelių, sumaniai prisitaikančių prie tarptautinės rinkos pokyčių ir konkuruojančių produkcijos kokybe.
Pradeda populiarėti, ypač tarp jaunimo, socialinio verslo įmonės, siekiančios ne tik pelno, bet ir naudos visuomenei: įdarbinami socialiai pažeidžiami žmonės, kuriami ekologiniai verslai, teikiamos būtinos žmonėms paslaugos.
Padėti sąžiningiems ir pilietiškiems verslininkams įsitvirtinti visoje šalyje – ne tik „Lietuvos be šešėlio“ ar „Skaidrumo linijos“ reikalas, bet ir tiesioginė Vyriausybės pareiga.
Būtent toks verslas yra valstybės ekonomikos stiprybė ir atsvara korupciniams sandoriams bei šešėliniais mokėjimais ir dvigubomis buhalterijomis susaistytiems „biznieriams“.
Atsakingas ir skaidrus verslas neleis žeminti ir šantažuoti Lietuvos.
Pelno marža dažnai lygi rizikos maržai. Todėl pats laikas ieškoti tokios vietos verslui, kad nereikėtų gyventi baimėje ir už sviestą pardavinėti Lietuvos.
Juolab kad per pastaruosius metus padaryta labai daug ieškant patikimų rinkų, didinant Lietuvos žinomumą, plėtojant ekonominius ryšius ir užmezgant naujus kontaktus.
Lietuva jau pakviesta pradėti derybas dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO) – ekonomiškai stabilių ir patikimų valstybių klube.
Pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai Lietuvos diplomatinis horizontas labai išsiplėtė – tapome matomi, girdimi ir gerbiami. Lietuva išgarsėjo kaip darbšti, patikima, inovatyvi, turtingos kultūros ir modernaus verslo šalis.
Neišbarstykime šio įdirbio ir pasinaudokime juo.
Tarptautinis Lietuvos pripažinimas turi virsti šaliai naudingais projektais.
Jau dabar daugiau nei 75 procentai lietuviškų prekių keliauja į Europos Sąjungos šalis. O modernių lietuviškų lazerių eksporto keliai driekiasi į visus pasaulio kontinentus.
Europos Sąjungos valstybių investicijos Lietuvoje sudaro 82,5 procento visų investicijų šalyje. Vien Šiaurės šalys pas mus investavo beveik 17 milijardų litų.
Gyvybiškai svarbus yra skaidrių investicijų skatinimas ir pritraukimas į visus šalies regionus.
Tam reikia sutelktų šalies diplomatijos, valdžios ir verslininkų pastangų.
Viešoji įstaiga „Investuok Lietuvoje“ vien pernai padėjo atsirasti 22 plyno lauko projektams įvairiuose šalies rajonuose. Per ketverius metus įdarbinta 9570 šalies žmonių.
Tačiau investicijos visiškai aplenkia Rietavo, Šilalės, Marijampolės, Pagėgių, Šalčininkų, Lazdijų, Jurbarko, Birštono, Rokiškio savivaldybes.
Investicijų pritraukimas turi tapti ir vietos valdžios tiesiogine atsakomybe. Ar Lietuva taps šalimi, į kurią veržiasi kapitalas, technologijos, inovacijos, kur geros sąlygos dirbti ir užsidirbti, priklauso nuo kiekvieno mero ir seniūno sumanumo ir pastangų.
Kai kuriose savivaldybėse dirba vos trečdalis gyventojų. Todėl socialinė atskirtis tampa grėsme valstybės saugumui.
Tik turėdami darbo mūsų žmonės bus nepažeidžiami ir jausis saugūs savo valstybėje.
Mūsų žmogiškieji resursai išties unikalūs. Net užsienio investuotojai pripažįsta, kad darbuotojai Lietuvoje – aukščiausio lygio. Pagal darbo jėgos išsilavinimą esame Europos Sąjungos geriausiųjų šešetuke.
Siunčiame pasauliui lietuviškus linkėjimus iš kosmoso, patentuoti lietuvių išradimai konkuruoja pasaulinėse rinkose, esame greičiausio interneto šalis, plėtojame 5 verslo ir mokslo slėnius, turime aukščiausio lygio laboratorijų.
Darbo kokybe ir išradimais pasaulyje konkuruojanti Lietuva – jau realybė, o ne ateities vizija. Tai suteikia naują pagreitį šalies ekonomikai ir ūkio modernizavimui.
Sumažinusi atotrūkį tarp mokslo ir verslo, modernizavusi studijų vadybą, profesinį rengimą priderinusi prie rinkos poreikių, Lietuva galės konkuruoti ne tik kvalifikuota darbo jėga, bet ir našumu bei technologijomis.
Investuodami į specialistus, padidinsime visos ekonomikos potencialą ir užtikrinsime Lietuvos ekonominį stabilumą.
Vien jaunimo įdarbinimui iki 2020-ųjų metų numatome skirti daugiau nei 400 milijonų litų. Išmintingai panaudoję juos aktyviems projektams, užtikrinsime, kad pirmoji darbovietė mūsų absolventams tikrai nebus Darbo birža.
Auganti ekonomika turi tapti darbo vietomis ir orų gyvenimą užtikrinančiomis pajamomis, kad žmonės jaustųsi saugūs šiandien ir būtų ramūs dėl savo šeimos ateities.
Mūsų ekonomika yra tvari, makroekonominiai rodikliai solidūs.
Turime visas galimybes dar spartesniam ekonomikos augimui.
Padarėme viską, kad mūsų šalis per ateinančius septynerius metus iš Europos Sąjungos biudžeto gautų 10-čia procentų didesnę paramą – net 44,5 milijardo litų.
Žemdirbiams ir kaimo gyventojams atiteks kone pusė visos šios sumos – net 17,24 milijardo litų.
Tačiau šalyje vis dar 500 tūkstančių hektarų apleistos ir dirvonuojančios žemės. Apskaičiuota, kad jeigu joje augtų javai ar kitos žemės ūkio kultūros, kasmet uždirbtume papildomą milijardą litų.
Įdarbinkime savo žemę patys ir nereikės bijoti, kad ją išpirks svetimi.
Bet europinė parama neamžina, ji palaipsniui mažės. Per 10 narystės Europos Sąjungoje metų jau pasiekėme 72 procentus Europos Sąjungos pragyvenimo lygio vidurkio.
Dabar Europos Sąjungos parama sudaro beveik ketvirtį mūsų valstybės metinio biudžeto. Todėl turime labai atsakingai ir protingai investuoti ją į ateitį ir užtikrinti, kad ekonominė gerovė pasiektų kiekvieną žmogų, o nenusėstų korumpuotų grupuočių kišenėse.
Viena didžiausių grėsmių šiandien yra ta, kad sunkiai Briuselyje išsiderėti pinigai gali būti paprasčiausiai išgrobstyti.
Įveikdami sunkmetį ir gelbėdami šalį nuo bankroto, aiškiai pamatėme, kad ne pinigų stygius didžiausia mūsų valstybės bėda. Labiau mus skurdina korumpuotos interesų grupės ir neapgalvotas pinigų švaistymas.
Lietuva gali tapti sąžiningų žmonių galimybių šalimi. Jeigu neleisime jų uzurpuoti sukčiams ir machinatoriams.
Prasidedant naujam europinės paramos skirstymo etapui matome, kad prasidėjo dirbtinė vadovų rotacija – partiniais kadrais bandoma pakeisti Europos socialinio fondo agentūros (ESFA), Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros (NMA), netgi neįgaliųjų vaikų globos namų, profesinių mokyklų, bibliotekų ir kultūros centrų vadovus.
Valdančioji dauguma, užsiėmusi kova už finansinės įtakos zonas, nebeturi laiko įsisenėjusioms žmonių problemoms spręsti.
Neįvertinus, kad pensijos dar nekompensuotos ir algos žmonėms neatkurtos, atgyja ikikriziniai partiniai apetitai ir neatsakingi populistiniai pažadai. Jie gali vėl nugramzdinti šalį į finansinį chaosą.
Tik turėdami atsakingą finansų politiką galime atlaikyti bet kokius iššūkius.
Euro įvedimas apribos politinį ir finansinį populizmą bei apsaugos valstybę nuo neatsakingo politikų elgesio. Euras neabejotinai taps ir svarbiu impulsu mūsų ekonomikai.
Apgalvotas valstybės lėšų naudojimas ir didžiausią ekonominę bei socialinę grąžą duodančios investicijos padarys mus dar stipresnius.
Gerbiamieji,
ginti valstybės ir sąžiningų šalies žmonių interesų vis ryžtingiau stoja nepriklausoma šalies teisėsauga.
Principingu požiūriu, griežtesnėmis atrankomis ir rotacija teisininkų bendruomenė valosi nuo korumpuotų ir atsitiktinių žmonių. Formuojasi profesionali, pilietiška kariauna, pasirengusi ginti valstybės interesus šalies viduje ir tarptautinėje erdvėje.
Teisėjo mantija vėl tampa garbingos teisminės valdžios simboliu, o ne priedanga nuo nebaudžiamumo.
Per penkerius metus pasikeitė net 86 procentai teismų vadovų, paskirta 115 naujų teisėjų.
Teismai modernėja: kompiuterizuotas bylų paskirstymas, startavo elektroninės bylos, tradicinius protokolus keičia skaitmeniniai įrašai. Spartesnio bylų nagrinėjimo praktika turi būti taikoma ir baudžiamosiose bylose.
Įsileidus visuomenės atstovus į teisėjų atrankas ir vertinimus, iš uždaro klano teisėjai virsta atvira bendruomene.
Sugrįžta ir žmonių pasitikėjimas teisingumu – dar prieš penkerius metus teismu šalyje pasitikėjo tik kas penktas pilietis. Šiandien jis išaugo dvigubai – nuo 24 iki 51 procento.
Policijos pareigūnais šiuo metu pasitiki 69 procentai šalies gyventojų, o policijos imuniteto tarnybos modelis tapo pavyzdžiu visai teisėsaugai, kaip efektyviai kovoti su korupcija tarnybos viduje.
Sunkiausiai modernizacija pasiekia šalies prokuratūras. Čia tebeklesti vyresniųjų prokurorų valdžia, į sistemą neateina naujų žmonių, nesikeičia požiūris į žmogaus teises. Nepakankamai investuojama į profesinį tobulėjimą, neanalizuojama, kokiu keliu eina Europa ir pasaulis, vis dar sunkiai prasimuša naujos idėjos.
Vadovų rotacija ir čia duoda rezultatų, tačiau akivaizdu, kad rotuota nekompetencija ir lieka nekompetencija, negebančia atskirti realių grėsmių valstybei.
Todėl čia vis dar populiarus sovietinis baudžiamasis persekiojimas, nors teisė seniai pasikeitusi ir negali būti ginama iš jėgos pozicijų. Tokie žmogaus teises pažeidžiantys veiksmai jau sulaukia net tarptautinio atgarsio.
Pasaulyje populiarėja atkuriamojo teisingumo galimybės – derybiniai procesai, taikos susitarimai. O Lietuvoje tiriama viskas iš eilės ir būtinai siekiama nubausti.
Visa tai leidžia sulig kiekvienais rinkimais atsinaujinti politiniams įgeidžiams keisti teisėsaugos institucijų vadovus ir norams turėti teisėsaugą kaip įrankį sąskaitoms suvesti.
Padėtį pakeisti gali tik permainų ir iššūkio nebijančių teisininkų asmeninė atsakomybė, drąsa ir pasiaukojimas.
Principinga ir efektyvi valstybės ir žmogaus teisių apsauga, o ne akla savo pačių munduro gynyba turi tapti visos gausios daugiau nei 5 tūkstančių teisininkų bendruomenės misija.
Tik naudodami civilizuotus nacionalinius ir tarptautinės teisės instrumentus, nuosekliai eisime teisinės valstybės keliu.
Tuomet būsime pajėgūs užtikrinti Konstitucijos viršenybę ir pagarbą teisei.
Siauri partiniai interesai nebegalės pasitelkti ne tik teisėsaugos, bet ir teisėkūros. Politika netaps verslu, kur tvarkomi asmeniniai reikalai.
Šiandien Lietuvos politinis saugumas pinklėse, kurias pasispendėme, neatsakingai rinkdami arba apskritai nedalyvaudami rinkimuose.
O juk šalies ateitį pirmiausia lemia politinė valia.
Žengiame į šeštus laisvus Prezidento rinkimus. Pirmuosiuose 1993 m. dalyvavo beveik 79 procentai rinkimų teisę turinčių gyventojų.
Pastaruoju metu į rinkimus ateina vos pusė rinkimų teisę turinčių žmonių.
Per pastaruosius Seimo rinkimus balsuoti neatėjo ir valstybės ateičiai abejingi liko net 450 tūkstančių jaunų šalies žmonių nuo 20 iki 40 metų.
Tuomet valdžią mums išrenka svetimi pinigai. Jiems, o ne rinkėjams tampa atskaitingi šalies politikai.
Politinis Lietuvos saugumas ir branda prasideda nuo balsadėžės.
Jau vaduojamės iš politinės korupcijos voratinklio, partijos mokosi gyventi be verslo finansavimo.
Senąją nomenklatūrą keičia veiklus, laisvėje ir demokratiškame pasaulyje užaugęs ir išsimokslinęs jaunimas. Dar keleri metai ir jie stos prie valstybės vairo. Padėkime jiems neprarasti tikėjimo Lietuva.
Mieli bendrapiliečiai,
šiandien, kai mūsų literatūros lopšyje – Karaliaučiuje prieš Lietuvą žvanginami ginklai, atgyja ir Tolminkiemio muziejuje saugomi Kristijono Donelaičio laiškai. Juose amžinai gyvas priesakas, padėjęs Lietuvai išlikti.
Tai priminimas ir šiandieninės Lietuvos donelaičiams, maironiams ir marcinkevičiams, mūsų meno, kultūros, sporto žiedui, šalies intelektualams ir dvasininkijai, akademikams ir Nacionalinės premijos laureatams.
Jūsų vieta priešakinėse linijose, o ne šešėlyje.
Asmenybių indėlis ypač svarbus kuriant brandžią visuomenę, valstybės kultūrą, istorinės atminties politiką ir pagarbą vienas kitam.
Šiemet darbą pradėjo Lietuvos kultūros taryba – lėšų kultūrai skirstymas depolitizuotas. Patys menininkai spręskite, kurie projektai verti valstybės dėmesio ir gali sustiprinti Tautos dvasią.
Ne tik Valstybinės kalbos komisijos rūpesčiu, o kiekvieno iš mūsų priederme turi tapti ir pareiga lietuviškam žodžiui.
Būtent kalba yra pilietiškumo ir atsakomybės už savo šalį, tapatybės, kultūros puoselėjimo ir bendruomenių tarpusavio ryšio visame pasaulyje pradžia.
Pagalbos Lietuvai ir vienas kitam idėjos gimsta pasaulio lietuvių jaunimo susitikimuose ir verslo forumuose, istorinės atminties misijose. Lietuvos žmonių gerove įvairiose srityse rūpinasi ir šalies nevyriausybinės organizacijos (NVO), kurių jau daugiau nei 10 tūkstančių.
Projektas „Globali Lietuva“ tampa unikaliu valstybės stiprinimo reiškiniu.
Kad ir kur būtume, grįžkime į Lietuvą savo žiniomis, idėjomis, investicijomis ir patirtimis. Nė vienas žmogus neturi likti Lietuvos pažangos šalikelėje.
Jeigu išsivaikščiosime – mūsų vietą užims kiti, kam Lietuva nėra Tėvynė.
Mielieji,
Lietuva yra pati gražiausia ir geriausia šalis. Ir ji taps mūsų gerovės namais. Jeigu tikėsime Lietuva.
Sausio 13-osios gynėjai mums suteikė galimybę patiems kurti valstybę, o ne parduoti ar atiduoti ją kitiems.
Todėl reikia ne tik neužmirštuolės žiedo atlape, kad atmintume laisvės kainą.
Kiekvienas savo darbais ir gyvenimu privalome ją sustiprinti.
Aš, kaip ir jūs, noriu matyti Lietuvą savarankišką, skaidrią, demokratišką, gerbiamą visame pasaulyje ir teisingą kiekvienam žmogui.
Didžiuokimės savo unikalia šalimi ir stiprinkime ją, kad ir kur būtume.
Susitelkti šiandien turime visi: pokario, sovietmečio, persitvarkymo ir nepriklausomybės kartos, stipriausi valstybės protai, atsakingi verslininkai ir skaidrios politinės jėgos.
Jeigu tikėsime Lietuva ir veiksime kartu, mus ir toliau lydės sėkmė.
Tikėjimas Lietuva – mūsų visų stiprybė, išbandyta lageriais, tremtimis, okupacijomis, blokadomis ir sunkmečiais.
Dėkoju visiems, kas tikite Lietuva ir stiprinate jos laisvę!
——-
Autorius: