XX a. pr. Kupiškio krašto pažangus (pilietiškas), demokratiškas jaunimas, susibūręs į ratelius-kuopas, siekė šviestis, lavintis, susidaryti savo nuomonę apie visuomeninį ir politinį gyvenimą. Jaunimo rateliai ir 1915 m. įkurta Aukštaičių pažangiojo jaunimo organizacija (APJO) rengė savišvietos kursus, lietuviškus vakarus, ragino skaityti knygas, rašė ir platino priešiškus Vokietijos okupacinei valdžiai atsišaukimus, leido laikraštėlius.
Pirmųjų ratelių veikla
Po 1905–1907 metų Rusijos revoliucijos, Suomijos jaunimo pavyzdžiu, Lietuvoje ėmė kurtis slapti švietėjiški jaunimo rateliai, kuriems vadovavo demokratiškų pažiūrų žmonės, dirbę „Lietuvos ūkininko“ redakcijoje.
Vienas pirmųjų Aukštaitijos jaunimo ratelių buvo Kupiškio draugijėlė „Jaunimo ratelis“, pradėjęs veikti 1909 m. Į ratelį būrėsi Račiupėnų k., Bukonių vnk., Šalnakandžių, Puponių k. jaunimas. Nariai dėl slaptumo turėjo numerius. 1910 m. įsikuria Palėvenės ratelis, 1911 m. – Salamiesčio, Antašavos, Vėžonių ir kt. rateliai. Tokie rateliai buvo steigiami ir įvairiose kaimyninių apskričių vietose. 1914 m. jau veikė apie 20 Aukštaitijos ratelių-kuopų. Tačiau Kupiškio „Jaunimo ratelis“ buvo bene viena stipriausia kuopa visoje Lietuvoje. Jai vadovavo Jurgis Bukėnas iš Bukonių vienkiemio.
1909 m. įsteigto Kupiškio „Jaunimo ratelio“ kryptis ir tikslas buvo – „Švieskis ir šviesk“. Apie 1912 m. išleido slaptą rankraštinį „Gojelio“ laikraštėlio 1/4 numerį. Tai pusiau sulenkto sąsiuvinio dydžio laikraštėlis (tokį patogu slaptai nešiotis vyriško švarko kišenėje). Pagal numeraciją spėjama, kad 1910 ar 1911 metais išleisti pirmieji 3 numeriai. Straipsnelyje „Gojeliui“ sprogstant“ J. Bukėnas, pasirašęs slapyvardžiu Užoliokas, yra rašęs: „Ag gal atmenat ir seneliau buvo pradėjęs želt musų šioks toks krūmelis. Bet pradėjus vyst po vieną medelį sudžiūvo suvyto ir visas. Taigi mieli draugai ir draugeles visi gaivinkim, puoselekim visi savo „Gojelį“, kad jis ilgiau už pirmąjį žaliuot-klestėtų.“ Nuo 1912 m. antrojo numerio laikraštėlį leidėjai apsigalvoję, kad jo pavadinimas esąs nelietuviškas, sekdami jaunimo žurnalu „Jaunimas“, pavadina „Jaunimėliu“. Išleisti šio laikraštėlio 4 numeriai J. Bukėno klėtelėje Bukonyse. „Jaunimėlio“ redakcija – J. Bukėnas (redaktorius), Antanas Vireliūnas iš Vėžonių ir Peliksas Šinkūnas iš Iciūnų. Laikraštėlyje spausdinti jaunimo savišvietos, saviauklos straipsniai, eilėraščiai. „Jaunimėlis“ buvo hektografuotas po 25 egzempliorius ir platinamas Kupiškio ir kituose jaunimo rateliuose.
1915 m. įkuriama organizacija
Pirmasis pasaulinis karas Aukštaitijos pažangiojo jaunimo veiklą nutraukė. 1915 m. kaizerinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir ėmus varžyti jos kultūrinį ir ūkinį gyvenimą, buvę prieškarinių jaunimo ratelių vadovai, kaimo mokytojai atgaivina jaunimo veiklą ir susiburia į Aukštaičių pažangiojo jaunimo organizaciją (sąjungą, APJO). Keletas aktyvesnių Kupiškio, Panevėžio, Vabalninko jaunuolių 1915 m. spalio 3 d. sušaukia pasitarimą, kuris įvyksta Kupiškio valsčiaus Skiauteriškių vienkiemyje (netoli Dūbliškių k.), J. Byrono seklyčioje. Pasitarimo dalyviai, be jaunimo veiklos, mokyklų darbo, savišvietos kursų, bibliotekėlių atgaivinimo, numato išleisti laikraštėlį „Liuosas kelias“. Laikraštėlis rankraštinis, mėnesinis, 10 egzempliorinis. Jo pirmasis numeris išėjo 1915 m. spalio 17 d. Nuo 1916 m. 4 numerio laikraštėlio pavadinimas – „Laisvės kelias“. Tai buvo rajoninis, t. y. kuopų arba ratelių, ir APJO centro komiteto organas. „Kai dėl turinio, tai labai neįvairus, ir nenuostabu, nes rašytas tik trijų žmonių“, – skundžiasi 1915 metais „Liuoso kelio“ redakcija. O tų metų laikraštėlio 2–3 numerių leidėjai ir korespondentai buvo J. Bukėnas, Balys Dūda ir A. Vireliūnas. Vėliau bendradarbiais tampa Vincas Jonuška, iš Miežiškių kilę Kazys Mikoliūnas, Domas Pinigis ir kiti. Be šviečiamosios veiklos, laikraštis skelbia ir tolstojystės idėjas. Bemaž iki 1916 m. vidurio „Laisvės keliui“ tolstojišką kryptį suteikė B. Dūda, juo sekė Kazys Jėčius, pritarė ir J. Bukėnas. Susidomėjimą etine Levo Tolstojaus pasaulėžiūra parodo J. Bukėno įrašas dienoraščiuose: „Juk brangiojo Senelio tokie raštai (kalbama apie kūrinius „Prisikėlimas“, „Ana Karenina“) reikia skaityti atsiklaupus, su pagarba, kur vienam užsidarius, o jei būt klausytojų tai balsiai visiems.“
„Laisvės kelio“ per metus išeidavo maždaug 10 numerių, kartais sudvigubintų. Vienas numeris iš pradžių būdavo nuo 24 sąsiuvinio lapų iki 40 lapų vėliau, ypač 1917 m. Formatas – pusiau sulenkto sąsiuvinio dydžio, nuo 1916 m. sąsiuvinio dydžio. 1915 m. laikraštėlis buvo perrašinėjamas ranka po 2–3 egzempliorius, o nuo 1916 m. pradžios iki tų pačių metų vidurio – po 8 egz. Vėliau laikraštėlis pradėtas hektografuoti su protarpiais maždaug po 25 egz. Vienas laikraštėlio numeris kainavo nuo 25 iki 50 kapeikų.
APJO lėšos ir buvo laikraštėlių pardavimas, rėmėjų aukos, nario mokestis po 30 kap. metams. Surinktus pinigus išleisdavo laikraštėlių, atsišaukimų popieriui, rašalui, želatinai pirkti. Per metus kasoje būdavo po 50–70 rublių.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ