Visai neseniai baigėsi populiarus televizijos projektas „Šok!“. Jo metu pasirodžiusią jauną šokėją Miglę Praniauskaitę už jausmingumą gyrė ne tik profesionali vertinimo komisija, dvidešimt penkerių merginos judesių plastika prie ekranų prikaustė ir daugybę žiūrovų. Dalį jų ir Kupiškyje. Mat šokėja kilusi būtent iš mūsų mažo miestelio, kur šokiui galimybių – ne per daugiausia.
Kalbinome Miglę, kaip prasidėjo jos, kaip šokėjos, karjera, kuo ji gyvena šiandien.
Kaip vertinate savo pasirodymą televizijos projekte „Šok!“? Ar jam pasibaigus pajutote didesnį dėmesį?
Kadangi esu labai savikritiška, savo dalyvavimą televizijos projekte vertinu įvairiai: yra ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Esu toks žmogus, kuriam niekada neatrodys viskas labai gražu, labai gerai. Visuomet yra prie ko prikibti, dar daug dirbti. Ir taip pat pasirodymuose daug ką lemdavo choreografai bei stilius, kuriuo šokdavau. Taigi, ne viskas priklausė tik nuo manęs. Dažnai tai būdavo gera, vertinga pagalba. Džiaugiuosi, kad savo pasirodymuose galėjau kalbėti šokiu, perduoti žinutę, priversti susimąstyti – tai man šokant ir svarbiausia.
Pasibaigus projektui ypatingo naujo dėmesio tikrai nejaučiu. O iš kraštiečių, kurie mane pažinojo mokyklos laikais, palaikymo sulaukiau projekto metu ir labai tuo džiaugiausi. Žinoma, didžiausias džiaugsmas buvo, kai pamačiau superfinalo balsavimo rezultatus – negalėjau patikėti, kad tiek daug balsų gavau.
Kiek vietos šiandien šokis užima Jūsų gyvenime?
Manau, atsakymą slepia pats klausimas – mano gyvenimas – šokis. Kad ir labai banaliai skambėtų, bet taip yra. Šiuo metu ir daugelį metų jau gyvenu vien šokiu. Visa veikla, darbai, gyvenimas susiję su šokiu, jo pažinimu, gilinimusi, atradimais. Nežinau, turbūt kažkada tai gali pasikeisti, viskas apsiversti. Bet džiaugiuosi, kad šiuo metu einu šiuo keliu.
Man šokis yra viskas. Dabar net nežinau, ką galėčiau daryti, kuo užsiimti, jei ne šokiu. Netgi kiekvieną dieną neskaičiuoju, kiek laiko praleidžiu salėje, arba kiek minčių apie šokį sukasi galvoje. O kiek galėčiau paaukoti dėl jo? Manau, jau paaukojau, aukoju ir dar aukosiu…
Kaip prasidėjo draugystė su šokiu?
Su šokiu susipažinau pirmose klasėse. Žinoma, tuo metu dar nebuvo taip, kad šoksiu šoksiu šoksiu. Bet jau vidurinėse klasėse supratau ir žinojau, ko noriu, ką darysiu, ko sieksiu. Tuomet atsirado galimybė stebėti užsienio muzikinius kanalus ir ten matydavau, kaip prie dainininkų šokdavo šokėjai. Žiūrėdavau, bandydavau juos atkartoti. Kitaip sakant, šokau bet ką, bet kaip – bet šokau ir nuo to laiko vis dar šoku, tačiau jau galiu įvardyti, ką šoku.
Kokius stilius labiausiai mėgstate, kokius mokate?
Šiuo metu labiausiai esu priklausoma nuo šiuolaikinio šokio. Prieš jį atrasdama šokau hiphopą. Tvirtai tikėjau, kad tik jį ir šoksiu, bet netikėtai pasukau kitu – šiuolaikinio šokio – keliu. Studijų metais esu išbandžiusi daug įvairių stilių. Bet labai džiaugiuosi, kad atradau šiuolaikinį šokį ir tiesiog dabar mėgaujuosi juo.
Ar Kupiškyje įmanoma pasiekti aukštą šokėjo lygį?
Nežinau, kokia situacija Kupiškyje yra šiandien, tačiau kai gyvenau aš, atrodė, kad jokių galimybių nėra rimčiau užsiimti šokiu. Todėl viskas priklauso nuo žmogaus – jei turi laiko, jėgų, galimybių, galima puikiai pasiruošti, parengti kūną ir pačiam. Viskas yra žmogaus rankose – jei tik bus noro ir valios – viskas įmanoma. Nors, žinoma, didžiuosiuose miestuose galimybių ir motyvacijos tikrai daugiau.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ