Gamtoje taip jau yra, kad vieni graužia, kiti lesa sėklas, dar kiti juos medžioja, o šiuos gaudo dar treti plėšrūnai. Kasdien kas nors medžiojamas, o medžiotojas tuokart būna sotus. Tačiau ir medžiotojo gyvenimas pilnas pavojų ir nėra labai ramus.
Gamta gyvena pagal amžiais derintus ciklus: visi žvėrys ir paukščiai pasiruošia žiemai, kad galėtų ištverti bet kokius jos išbandymus. O žiemai visada ruošiamasi atsakingai. Net ir dabar, esant šiltesnių žiemų ciklui, nerasi tokio gyvūno ar augalo, kuris bandytų tingėti – tokių sampratų gamtoje nėra, nes nesusipratėliai baudžiami labai griežtai. Gal todėl bebrai susikrovė gausias maisto atsargas, žvėrys užsiaugino šiltus kailius ir sukaupė storiausią riebalinį sluoksnį, paukščiai susirinko ten, kur užuovėja, kur daugiau maisto ir kur galima rasti vietų nakvynei. To nedarantieji pasmerkti badui, šalčiui ir mirčiai. Tiesa, net ir skrupulingas pasiruošimas žiemai apsaugos ne visus. Todėl lesinti žiemą laukinius paukščius ar ne yra kiekvieno apsisprendimas: jei žmogus neabejingas tiems, kas šalia jo gyvena, visada suras būdų, kaip palengvinti sunkmetį paukšteliui.
Jau spalio mėnesį pirmosios zylės, bukučiai, geniai ima lankytis prie namų ir tikrinti lesyklas, sugrįždami į tas vietas, kuriose buvo lesinami pernai, užpernai. Tokia sodyba, kurioje yra nors viena lesykla, paukščiams bent keliems žiemos mėnesiams taps gyvenimo centru, todėl prieš žiemą turime apsispręsti, kur ir kokią lesyklą įrengti, kaip apsirūpinti lesalu. Nuo pat rudens prie mūsų namų, sodybų susirinkę paukščiai visada tikisi jiems paberto lesalo. Jeigu paukščiai čia lankėsi iki šiol, galime manyti, jog mes esame jiems davę savotiškus įžadus, todėl jei pradėjome lesinti paukščius, teks juos lesinti per visą žiemą. Lesykloje būtinai matysite didžiąją, mėlynąją ir paprastąją pilkąją zylę, kėkštą, didįjį margąjį genį. Dar – žaliukę, naminį žvirblį. Gal ir kitus, nelabai dažnai į lesyklą atlekiančius paukščius. Tai gerieji mūsų kaimynai, kuriems galime įrengti kad ir pačią paprasčiausią lesyklą.
Kokia lesykla geriausia?
Pati paprasčiausia lesykla – lentutė su krašteliais, kad vėjas nenupūstų lesalo. O jei dar bus ir stogelis, nuo lietaus ar sniego apsaugantis lesalą, tai geresnio restorano nėra ko ir tikėtis. Netgi neįdedant per daug darbo galima padaryti lesyklą iš plastikinio 5 litrų butelio nuo vandens ar iš kibirėlio, šonuose išpjovus 2 angas, kad viduje lesantis paukštis jaustųsi saugiau, turėdamas du išėjimus. Labai patogi yra lesykla-dozatorius, nes tokią lesyklą galima pripildyti ilgesniam laikui nei vienai dienai, kadangi maisto išbyra tiek, kiek paukščiai sulesa. Tokio tipo lesykloje padaroma atskira kamera lesalui, kurios priekinę dalį galima padaryti iš skaidraus plastiko, ir šiek tiek jį pakėlus iš durelių maisto išbyra tiek, kiek sulesama. Lašiniams ar taukams pakabinti galima padaryti laikiklius iš 15–25 cm ilgio paprasčiausios lentos galiuko, kurio jau niekur kitur panaudoti nebegalima. Tereikia lentoje išpjauti skylę ir perverti storesnę vielą šašlykui užmauti. Tokią šašlykinę galima kabinti ant šakos arba tiesiog pastogėje, ar prie balkono. Žinoma, bet kuri lesykla funkcionuos tik tada, kai joje bus lesalo, o graži ir originali paukščių lesyklėlė kiemui suteikia dar ir savotiško žavesio. Keletas mažesnių lesyklų sodyboje paukščiams yra geriau nei viena didelė, nes į vieną vietą pasistiprinti susirinkę paukščiai gali greičiau privilioti plėšrūnus – dažniausiai kiemo katinus. O be to, paukščiai nemėgsta, kai vienoje vietoje prie maisto daug konkurentų. Jei lesykla maža, o aplink yra šakelių, tai ypatingai zylės mėgsta tvarką – tupi eilėje ant šakelių ir laukia, kol galima bus nutūpti ant lesyklos. Tuomet čiumpa saulėgrąžą ar net dvi ir skrenda, o pirma iš eilės užima jos vietą. Ir taip suka ratą visos, kol pasisotina. O jei atsiranda lesykloje bent dvi ar trys – dažniausiai iškart susipeša. Paprastai maitintis masiškai paukščiai atskrenda 3 kartus per dieną – ryte, per pietus ir vakare.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Tekstą parengė dr. Zita Manelienė