Ateinantys metai pagal kinų horoskopą žaliojo medinio arklio metai. Pagal šios Rytų šalies tradicijas Naujieji metai konopomis sutrinksės dar tik vasarį. Bet lietuviai šį gyvulį gali prisiminti per kiekvienas Kalėdas. Mat senieji pagonys tikėjo, kad po ilgų naktų į žemę grįžtanti deivė Saulė iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius atrieda žirgais pakinkytame vežime. O baltas arklys lietuvių mitologijoje laikytas stebuklingu, apdovanotas nepaprastu protu, aiškiaregyste, stebukladaryste.
Nepaprastu šio gyvulio gudrumu tiki ir subatėnas Virgis Balna. Jo šeimoje gyvenimas be arklio – neįsivaizduojamas.
Reikalingi darbams
Subatėnų Balnų šeimoje šiandien gyvena motina ir trys jos vyrai: sutuoktinis Tautvilis bei sūnūs Virgis ir Regimantas. Materialiniu pertekliumi šie žmonės itin pasigirti negali: gyvena paprastai, nė vienas šeimos narių nedirba ir gauna socialines pašalpas.
Bet skirtingai nuo panašaus likimo žmonių, ši šeima bando verstis ūkiškai. Jos tvarte dar gyvena lietuviškas arklys.
Galbūt per daug pompastiškai nuskambės toks pasakymas, pamačius įprastą naminį gyvulį. Tačiau pastaruoju metu jis tampa tikra retenybe mūsų kaimuose ir net vaikų darželiuose mažyliai žirgo nebenori įsileisti į naminių gyvulių gretas – esą jie namuose tikrai neauga.
O vis dėlto dar auga. Nebe daugelyje tvartelių, bet auga…
Kalbintas V. Balna dar suskaičiavo penkis Subačiaus gyventojus, kurie turi arklius. Visi jie čia reikalingi šeimų darbams.
„Patys turime šiokį tokį sklypelį. Dar tolėliau nuo namų porą hektarų miško. Todėl mums arklys – dar reikalingas: žiemą vežame malkas, vasarą žemės darbai laukia. Padedame ir kaimynams, jei paprašo pagalbos“, – sakė pašnekovas.
Nors dauguma jo miestelio gyventojų, pasak subatėno, jau turi traktoriukus, savaeigius plūgelius ir kitas modernesnes priemones. O nemaža dalis visai atsisakę daržų ir atitolę nuo kaimietiško gyvenimo.
Nusipirko jauną
Balnų šeima apie tokius pokyčius dar negalvoja. Ir šiemet nusipirko jauną trejų metų arklį.
Ši šeima jau daugiau nei dvidešimt metų laiko šiuos gyvulius ir jų rankos glostė jau keturis arklius.
„Paskutinei mūsų kumelei buvo daugiau nei 10 metų. Aplinkui miestelyje vienu metu ėmė kristi arkliai ir mes išsigandome, kad galime netekti saviškės. Nors mūsų arkliai niekad nesirgo. Visgi nusprendėme pakeisti savo gyvulį jaunesniu“, – paprastai ir kasdieniškai apie savo ūkį kalbėjo V. Balna.
Šiais metais jis išvežė savo senutę kumelę į Biržus pas vieną ūkininką ir nusipirko trejų metų darbinį arklį. Tokie mainai be didelių pajamų gyvenančiam subatėnui kainavo gerokai mažiau.
„Dabar laukiame arklio paso. Kiek girdėjau, jis vos ne kaip žmogaus“, – šypsojosi šeimininkas.
Naujas arklys, pasak pašnekovo, dar pratinasi ir prie darbų neprileidžiamas. Bet pavasarį jo jau lauks ir sėja, ir žemės dirbimas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ