Kas kartą pravažiuojant pro Noriūnus, šalia kelio į šią gyvenvietę pasitinka didžiulės iš akmenų sumūrytos raidės MSMV. Jaunimas retai besupranta jų reikšmę, o štai sovietmetį menantys pakeleiviai puikiai žino, kad tos raidės – didelės įmonės pavadinimas. Įmonės, kuri kažkada subūrė į Noriūnus didžiulę melioratorių bendruomenę ir išplėtė šią gyvenvietę.
Apie to meto įvykius faktus, gyventojų prisiminimus bei nuotraukas surinko dabartinės Noriūnų mokyklos mokiniai. Jiems padėjo kraštotyrininkė, istorijos mokytoja Jugasė Kovaliūnienė.
Prasidėjo nuo eksponatų
Istorijos mokytoja J. Kovaliūnienė kraštotyra susidomėjo vos tik pradėjusi dirbti Noriūnų Jono Černiaus pagrindinėje mokykloje. Visko pradžia – istorinių eksponatų rinkimas. Pasak pašnekovės, istorijos pamokose vaikai, susipažinę su senoviniais daiktais, įrankiais, ėmė jų ieškoti savo aplinkoje ir nešti mokytojai.
Tad pradėjo kauptis kraitis mokyklos muziejui. 1990 metais eksponatų sukrovė tiek daug, kad prireikė atskirų patalpų. Pati mokykla buvo dar dviejų aukštų ir muziejui atsirado tik menkutis kambarėlis.
Rinkdama eksponatus mokytoja ėmė rašyti ir Noriūnų mokyklos metraštį.
2004 metais po Noriūnų mokyklos renovacijos išaugusiam muziejui jau atsirado atskiras didesnis kabinetas. Čia šeimininkai pasikabino stendus, sustatė ekspozicijas, susikrovė visą kraštotyrinę medžiagą.
O jos iki šių dienų susikaupė tikrai daug. Istorijos mokytoja su vaikais vykdė įvairias ekspedicijas, kurių metu rinko senų žmonių prisiminimus apie Palėvenės, Noriūnų kaimus, užrašė šio kaimo dvaro istoriją, apklausė buvusius tremtinius.
Daug temų
„Nesu šios srities specialistė. Kraštotyra – mano pomėgis. O su laiku į šią veiklą itin įsitraukė ir mano mokiniai“, – kalbėjo J. Kovaliūnienė. Jos kraštotyrininkų būrelis kasmet nestokoja naujų narių.
Noriūnų mokiniai sėkmingai dalyvauja kraštotyros konkursuose. Dabar 8–10 kl. kraštotyrininkai kaip tik rengia videomedžiagą respublikiniam konkursui „Tarmių metai“. Vaikai kalbino senus kupiškėnų tarmės nepamiršusius žmones, renka mokslinę medžiagą apie tarmes.
5–7 klasių mokiniai, mokytojos pasakojimu, dabar sudarinėja visų kada nors Noriūnų mokyklą baigusių mokinių sąrašus. Tikrinami mokyklos archyvai, kalbinami žmonės.
„Nuo 1955 iki 2013 metų – tiek mokinių jau surinkome. Tačiau mokykla čia buvo nuo 1919 m. Todėl teks dar daug padirbėti“, – apie paskutinius darbus kalbėjo J. Kovaliūnienė.
Kraštotyros darbai, pasak pašnekovės, jos mintyse gimsta netikėtai, pats gyvenimas sudiktuoja temas. Be to, jos niekada nėra baigtinės – mokiniai jas vis papildo naujais faktais, naujomis detalėmis: „Turime medžiagos apie Noriūnų melioratorius, tremtinius, Sausio 13-osios dalyvius iš mūsų kaimo, apie dvarą, karių prisiminimus ir t. t. Dirbame įvairiomis kryptimis. Vis ką nors randame – kaip skruzdėlytės po šapelį nešame į skruzdėlyną.“
Noriūniečių surinkta istorija pasitarnavo ir leidiniams apie Kupiškio kraštą. Prieš penkerius metus panaudota mokinių medžiaga apie Noriūnų dvarą knygoje „Lietuvos dvarai“. Mokyklos istorija pateks į Kupiškio etnografijos muziejaus rengiamą leidinį su valsčių istorija.
Istoriją mylėjo nuo vaikystės
„Muziejus tapo labai turtingas. Svečiai, užsukę čia, negaili pagyrimų. Bet aš visada sakau, kad tai vaikų darbas – aš tik jų vadybininkė“, – sakė J. Kovaliūnienė.
Muziejuje yra apsilankę ir generolo Jono Černiaus giminaičiai. Šio karininko vardu pavadintoje mokykloje daug istorijos faktų sukaupta apie J. Černių. Noriūnų mokiniai dalyvavo ir perlaidojant šios istorinės asmenybės palaikus Lietuvoje.
„Visko daug pradėta ir tikrai didelis rūpestis, kaip tai baigti. Ateityje dar labai norėtųsi įamžinti senąsias mūsų krašto tradicijas ir papročius. Apie įvairias buvusias šventes, darbus parašyti“, – apie kraštotyros planus sakė mokytoja.
Pati J. Kovaliūnienė kilusi iš Skapiškio. Šiam kraštui ji nerengė kraštotyros darbų. Nors meilė istorijai, pasak pedagogės, jos kraujyje nuo vaikystės, savo mokykliniais metais į kraštotyrą neįsijungė.
O Noriūnai, pašnekovės teigimu, jai tapo jau antrąja gimtine. Čia užaugo ir jos vaikai.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ