Trečiadienį, lapkričio 27-ąją, Treznickų sodyboje Gaigalių kaime,
Šimonių seniūnijoje, nuo pat ankstyvo ryto plevėsavo iškelta valstybinė
vėliava. Neregėta, nebūta šventė namuose, sodybos šeimininkui Liudvikui
Treznickui tądien sukako šimtas metų.
Pasveikinti jubiliatą
suskubo valdžios atstovai, rajono mero pavaduotojas Algirdas Navickas,
Šimonių seniūnas Žydrūnas Vanagas, „Sodros“ Kupiškio skyriaus vedėjo
pavaduotoja Vlada Stasėnienė, vežini sveikinimais, dovanomis ir gėlėmis.
Viskas buvo taip, kaip būna visada tokiomis progomis, ir šiek tiek
kitaip… Gražiu gimtadieniu paprastai džiaugiasi sukaktuvininko
artimieji, svečiai, jie pirmieji kalba, prisimena. O pas Treznickus
pirmuoju smuiku griežė… pats šimtametis. Jo balsas buvo svarbiausias
ir garsiausias, jis buvo suėjimo šeimininkas, jis pasakojo, prisiminė ir
tėviškai vis perklausdavo: „Ar klausotės, tai įdomu, galiu dar
papasakoti?..“
Karų ir Sibiro užgrūdinti
Gyvenimo
svoris turbūt priklauso ne tik nuo metų skaičiaus, bet ir nuo likimo
duotos patirties, išgyvenimų įvairovės. Dvidešimtasis amžius negailėjo
išbandymų tuomet gyvenusiems žmonėms. Du pasauliniai karai,
revoliucijos, ne dainuojančios, o kruvinos, likimus laužančios, šeimas
draskančios, mirtį skleidžiančios. Politinės santvarkos, moralę
žlugdančios, tikėjimą naikinančios. Bet žmonių gyvenimai tada, rodos,
net ir pro akmenis veržėsi, juos skaldydami, niekais versdami visas per
jėgą atneštas svetimas gyvenimo normas ir ne savo tvarką, gyvenimo būdą
ir įpročius.
L. Treznicko gyvenimas – tarsi visas istorijos
vadovėlis. Keturis pradžios mokyklos skyrius baigusį, taigi raštingą
jaunąjį ūkininką žmonės Šimonių valsčiuje išrinko seniūnu. Argi toks,
atėjus sovietinei valdžiai, galėjo išvengti Sibiro?
Neišvengė,
gavo dešimt metų. Išvežė į pietus, į Karagandą, ten dirbo prie miško
darbų, statybose. Sako, turėjęs gerą darbą prie 5 tonas svėrusio
„moloto“, dvigubą darbo stažą užsidirbęs. Tik ką su tuo stažu daryti,
kad užbaigus kalėjimus ir tremtį, niekas namuose nelaukė, jie jau buvo
konfiskuoti, vienas brolis nušautas, kitas bunkeryje slapstėsi.
Nepatikimas valdžiai toks žmogus, tad reikėjo verstis, kaip išmanė. Ėjo
per žmones meistraudamas, mat kalviauti, statyti mokėjo. Dirbo kolūkyje
darbininku, vėliau talkino žmonai pieno supirkimo punkte. Ir visada darė
gerą alų, ne tik Šimonių apylinkėse visi žinojo, kad pas Treznicką
galima alučio užsisakyti, padarys tikrą…
Važiuodavo pas jį ir
rajono valdžia, išsiveždavo statinaites, kad turėtų ką dovanoti sostinės
valdžiai, partijos vadovams. Ar turi aludaris kokias savas paslaptis,
juk anuomet beveik visi kupiškėnai gebėdavo sau to gardaus gėrimo
pasidaryti?..
„Viskas savo užauginta, savi miežiai, sveiki produktai,
bandai ir padarai“, – gudriai ir ne per daug atvirai atsako senolis,
paklaustas apie aludarystę.
Ne tik apie tokius laisvalaikio
užsiėmimus, bet ir apie rimtą darbą L. Treznickas turi tvirtą nuomonę:
viską reikia daryti su išmanymu, atsakingai ir gerai. Dukra Rimanta
patvirtina – tėtis niekada savęs netausojo, labai daug dirbo, vaikus
lenkė nedykinėti. Visada suprato mokslo svarbą, leido rinktis profesiją,
kuri prie širdies. Sūnus ir dukra tapo humanitarais, muzikais, taip pat
ir anūkai į tą sritį linkę.
Žmoną parinko klebonas
Statistika
liudija: ilgaamžės dažniau yra moterys, vyrai silpnesni. L. Treznickas
šia tema mielai pašmaikštauja: „Mokėjau išsirinkti gerą žmoną, gerai
užlaikė. Nekeičiau, vienos užteko. Ir pats kantrus buvau, kantrybė yra
didelis dalykas…“
Senolis pasakoja smagią istoriją, kaip savąją
moterį radęs. Grįžus iš Sibiro, nebuvo kur dėtis, tėviškė svetimų
užimta, o jau pats amžiuje, per keturiasdešimt. Paprašė, kad klebonas
Banaitis prirodytų gerą merginą.
Tas sukvietė penkias ūkininkaites,
kad būtų iš ko išsirinkti. Įsižiūrėjo Almą Jackaitę. Graži, jauna buvo,
dešimt metų jaunesnė. Susituokė ir, sako, niekada nesigailėjęs. Žmona
juokais savo vyrą kiek atvėsina, pertaria, kad visko ir visaip buvę,
visgi ne keliolika, o 57 metus drauge abudu gyvena…
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ