„Dienos apniukį, naktalas šoltos, dažnai su gruodu šalnuotos, boltos… Rudenio čėsas, orėliai šalti, visur unt pievų tinklaliai balti, gol nebatrukus bus jau ir sniego“, – parošė Uršulia Tamošiūnaičia iš Pajuodupas.
Kė dienos aina trumpyn ir tumsyn, gol pravartu pakalbatėn apė boltų ir juodų.
Boltas – pieno, sniego spalvos, labai šviesus: kur iššutina palanuos linus, taigi jė boltūs palieka, grožūs; visų mėlnykų (malūninykų) skvarnai balti; bulbų pridedi dėl raugo, do kad ir kokio pieno rūgusio, balta duona ir skani; jėgu runkos kojos boltos, tai ne darbinykė; griežčiai būdavo dvejopi, geltoni ir balti, geltoni volgomi jau būdavo, skaptuodavo, o balti pašariniai; iš masos toks tumsus muilas, o iš lojaus tai gražus, boltas (avienius taukus lojum vadino ir jautienos); kė išdygsta daug mažų spogėlių, raikia duot apuostyt baltai avalai; naminiom šeškom boltos papilvalas ir šlipcas boltas, o miškiniom geltonas.
Atajo sanas mislinčius, mostalajo runkom ir išlaida iš žėdnos runkos po šešias paukštas, kožna paukšta turėjo po kėturius sparnus, kožnas sparnas po septynias plūksnas jir kožnos plūksnos viena pusa buvo juoda, kita balta (mėnesiai, nedėlios, dienos). Ažu bolto aglynėlio talalojus loja (duntys ir lėžuvys). Balta panala, raudona galvala, iš visų šalių marškinėliai (žvokė). Pavoserį geltonas, rudenį boltas (žųsiukas). Gyvas gyvuliukas unt bolto stolo pietus volgo (utala). Juodi jaučiai šoka, padų nepalieka (blusos). Juodas jaučis aina gėrt, o pilvų palieka (našami skalbtėn navačkalai). Unt aukso kraslo juodas vėlnias sėdi (ugnis ir kotilas).
Juodas – labai tumsus: ti žėma juoda kėp nodagulis, riebi kėp druska; tas bernėlis balamūtas, kur nuskyna žalias rūtas lig jodai žemalai; dėl jodumo tai ne brokas, bil su brindom (apnartas) undarokas; juodas padlogas kėp ir kumelių apė stolų stovata; gaspadoriai dirba kėp juodi jaučiai (sunkiai ir daug); jėgu saula jodan debesin sada, pages orai.
Lėtuviai iš senybas tikėjo, kad blogas akis turia juodas kotinas ar kata. Asų katan golia būt įlindus piktoja dvasia, ar kati pasvartus rogana, vėlnias. Kata juoda murkuoja – poterius kalba ar vuodagų krutina – noria žmogų papjaut. Par mieguntį žmogų pėrbags kotinas – atsitiks neloima. Kai katrų gyvulių blogų akių bijojįs nėt ir pats vėlnias. Jėgu namė buvįs juodas gaidys, juodas šuva ar juoda kata, tai tinai negyvenįs vėlnias. Žmonas mislijo, kad juodas kotinas turiųs kauliukų, katrų govįs žmogus, raikalui asunt, pasdorųs nemotomas. Kupiškio apylinkės sokoma, kad noriunt turėt tokį kauliukų, juodų kotinų raikia virtėn Kūčių noktį dvylikoj valundų.
Klementina Vosylytė, Kupiškėnų žodynas
Pranė Dundulienė, Akys lietuvių pasaulėjautoje, V., 2006
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ