Seni žmonas sakydavo, kad moterys yr trijų plematų (planėtų) gimį: vienos kiaulas plematoj, kitos biždžionkos, trėčios žųsės. Tai kurios žųsės plematoj gimį, tai tos labai čystai mazgojas, prausias ir daug kalba. O kur kiaulas plematoj, tai tom neraikia jokios švaros, jom tiktai mėgot įlindus kur, ir kėp kokia tvarka buvo nebuvo, visėp gerai. O biždžionkos kuri gimus plematoj, tai to labai žiūria, kėp kitos doro. Kad prėš zarkolų tiktai kraipytis, šukuotis tiktai, nu, vienu žodžiu, kėp kitos doro, tėp ir jinai.
Prė šitos gražios sakmas do prilipdykim, kas žmonių kalbata ir „Kupiškėnų žodynan“ suguldyta. Sokmį posekė Ona Slavinskėna-Matulionėna (1901–1995?), o savo eilėrašty „Mono kupetėlis“ rošė: „Kas senėlių sumanyta, kas jų buvo pasakyta, neužmirškim, nenumėskim ir po žėmam neužkoskim.“
Ir gera žųsis golia išperėt blogų žųsiukų. Žųsų negonįs artoju nebūsi. Prėš Kalėdas važiuoja žųsyčių pirktų (pirštis).
Kalbas kėp kiaula su žųsiu. Bat kalba, kėp ir nemėgojįs. Ar iš galvos išsikraustai, tokios niekus kalbadamas? Ji par dienų ir par noktį kalbatų ir kalbos nepritrūktų. Ot, jinai kalbočia, nebažmoniškas kalbumas, nebar golo.
Oi Dieve, kol apsimazgos, kiek darbų. Va, tik išmazgojo, ir vėl kiek indų, do liko nemazgotų plaskėlių (plokščiųjų lėkščių). Išmazgoja padlogų nėt kvėpia. Kiškio rūtos (siauralopis vingiris) gerai golvai mazgot, airių šoknys. Soko, vilna gerai bulbų brazduos mazgot. Arkliai grožūs buvo, iššukuoti, išmazgoti kaip zarkolai.
Kėp smaluotų bočkų bamazgotum, ji vis smalu atsidos. Padožo padožo dropanas, prė šulnio valka būdavo, šliopt unt tvoros – šuva išlos – sakydavo. Mat nėr kadu, pojema miegas, nėt saldu. Mėguista, sulėpus gatavai kėp košlyna. Žiovulys kviečia Mėgonys. Miegakūlys, mėgolius, mėguklis, snaudolius miega miega, nors iš armotų šaudyk, su miegu neapsidarbuoja. Gol iš bolos toks mėgojimas. Mėgoliau, kėlkis, bliūdas unt stolo. Okys noria miego, širdala – ragaišio. Iš miego košės neišvirsi, ragaišio neiškepsi.
Ko bliauni kėp kiaula? Ko lungan įsigulai kėp kiaula lovin? Kaip kiaula lendi daržan svetiman. Jukš, kiaula, iš pupų. Išlindo kiaula iš migio. Vilko neįžabosi, kiaulas nepabalnosi. Šitėp jis man kiauliavojo, šitėp išdirbo (vadino kiauli, sarmotijo). Neduok Dieve, kokių tu mon padirbai kiaulystį (negražiai, nemandagiai elgeis). Nenorėk, kad ir tau kėp kiaulį gardan užtvartų.
Iš jos tikra biždžionka, kraipos, vaipos. Unt kermošiaus baisus išsitaisymas, išsikraipymas, o namė kėp višta apsivalus, apsipašus. Tik palaistuvas ažupkalius kraipo – boras močia unt margaitas. Ūsus pakraipo (puikuojas, didžiuojas) ir soko – kad visur vaikščioja, visokius kraipytinius šokt moka ir niekur neranda gražios panalas, brace tu mono.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ