Daugelyje augalų randama įvairiausių eterinių aliejų, kurie turi savitą aromatą ir gydomųjų savybių, todėl yra naudingi žmogui. Eteriniai aliejai taikomi kosmetikoje, parfumerijoje, farmacijoje, buityje ir kitur. Šįkart pabandysiu daugiau parašyti apie arbatmedžio aliejų, kuris galbūt mažiau girdėtas nei, pavyzdžiui, rožių ar levandų aliejus.
Šiek tiek istorijos
Jau prieš keletą tūkstančių metų Australijos aborigenai žinojo, kad rytinėje šalies dalyje augantis arbatmedis (Melaleuca alternifolia) turi gydomųjų savybių. Iš arbatmedžio lapų jie gamino tirpalą, kurį naudojo odos infekcijoms, nudegimams ir skausmui malšinti. Ką tik pagamintas lapų ekstraktas buvo maišomas su gydomaisiais kremais, aliejais. Šiandien verta prisiminti arbatmedžio aliejų ir kosmetikos produktus, kuriuose yra bent lašelis šio tolimosios Australijos eliksyro. XVIII amžiuje anglų mokslininkas Jozefas Benksas, lydėjęs garsųjį keliautoją Kuką, patyrė šio aliejaus stebuklingą gydomąjį poveikį ir parvežė jį į Europą. Kapitonas Kukas arbatmedį pirmą kartą pastebėjo 1770 metais, kai išsilaipinęs Botaniko paplūdimyje iš jo kvapnių lapelių išvirė arbatos savo jūreiviams. Pastarieji, išvarginti ilgos kelionės bei ligų, išgėrę arbatos, pasijuto geriau. Vėliau botanikas J. Bankas tyrė šio augalo gydomąsias savybes. 1920 metais Australijos chemikas dr. Penfordas, atlikęs klinikinius tyrimus su žmonėmis, įrodė unikalias arbatmedžio aliejaus profilaktines bei gydomąsias savybes. 1930 m. Australijoje arbatmedis pradėtas naudoti klinikinėje praktikoje kaip antiseptinė priemonė. 1937 m. buvo aprašyta nemažai ligų, kurios buvo sėkmingai gydomos arbatmedžio aliejumi.
Bent kiek botanikos
Beje, Australijos arbatmedis neturi nieko bendra su arbatžolėmis, kurias mes vartojame savo virtuvėje. Tai pražangialapė mirtenė (Melaleuca alternifolia), auganti rytinėje Australijos dalyje, drėgnose Naujojo Pietų Velso žemėse. „Arbatos medžiu“ ją pavadino didysis keliautojas Džeimsas Kukas, pastebėjęs kaip aborigenai sutrintais šio medžio lapais gydėsi žaizdas ir iš jo kvapnių lapelių gamino gydomuosius užpilus, padedančius nuo įvairių negalavimų (skorbuto, odos ligų, saulės nudegimų, įvairių infekcijų, gyvačių įgėlimo ir panašiai). Beje, gydomasis užpilas iš tiesų priminė užplikytą arbatą. Kai pražangialapė mirtenė užauga iki 5–7 metrų, iš nuskintų smulkių jaunų šakelių ir lapų distiliacijos vandens garais būdu išgaunamas arbatmedžio aliejus. Iš vieno tokio medžio šakelių išgaunama tik apie 25 mililitrus gryno eterinio aliejaus.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Tekstą parengė dr. Zita Manelienė