Kol esi vaikas, turi daug svajonių, kuo norėtum tapti ateityje. Dabartinėmis sąlygomis vis daugiau tokių jaunatviškų svajonių dūžta vos baigus mokslus ir minios jaunuolių savo ateitį kuria užsienyje. Deja, reto jų karjera kyla iki norimų aukštumų.
Dvidešimt ketverių kupiškėnė Judita Šukytė taip pat neišvengė minčių apie emigraciją, bet užsispyrimas ir tikriausiai sėkmė leido jai pasiekti gana nemažai ir Lietuvoje.
Kokia Jūsų sėkmės istorija, kaip tapote viena iš didelės įmonės vadovių?
Įstojau mokytis į Kauno kolegiją – į įstaigų ir įmonių administravimo specialybės ištęstines studijas. Gavau valstybės finansuojamą vietą, bet tik 2 metams. Todėl turėjau dirbti, kad užsidirbčiau mokslams po dvejų metų. Įsidarbinau greito maisto restorane Kaune. Mano pirmosios pareigos – restorano darbuotoja. Iš pradžių buvo sunku – manau, kaip ir visiems naujame darbe, buvo ir ašarų, ir nemigos naktų, ir streso. Bet bėgant laikui pripratau, po truputį pradėjau išmanyti savo darbą. Darbas buvo komandinis, visą laiką derindavausi prie stipraus kolektyvo, vieni kitiems padėdavome. Po metų pakilau į pamainos vadoves, po kelių mėnesių tapau metų darbuotoja. Taip pat gavau apdovanojimą už gerą aptarnavimą, o dar po vienerių metų tapau restorano vadove.
Kaip manote, kokios savybės Jums, jaunai merginai, padėjo siekti karjeros?
Šiame darbe svarbiausia greitis, švara ir aptarnavimas. Mano didžiausios savybės – darbštumas ir pedantiškumas. Labai mėgstu tvarką, kurios laikiausi ir darbo vietoje. Su šia savybe užsitarnavau gerą vardą ir buvau pastebėta. Taip pat esu sąžininga, komunikabili ir reikli ne tik sau, bet ir kitiems.
Ar tai pirmas Jūsų darbas?
Ne, tai – ne pirmas mano darbas. Dar būdama moksleivė jau dirbdavau pas ūkininkus, ravėdavau daržus ir t. t. Aštuoniolikos įsidarbinau drabužių parduotuvėje Panevėžyje. Ten dirbau tik per vasarą, kadangi buvau tik vienuoliktokė. Baigusi gimnaziją išvažiavau į Kauną, norėdama lankyti ištęstines studijas ir dirbti. Tik atvykusi iš karto įsidarbinau drabužių parduotuvėje. Ten išdirbau 7 mėnesius. O po kiek laiko supratau, kad man reikia energingesnio darbo, taip pat kolektyvas buvo nelabai draugiškas ir darbo negalėjau derinti su studijomis, nes paskaitos vykdavo tik savaitgaliais. O dirbti vis tiek reikėjo, todėl darbą pakeičiau. Pradėjau dirbti kosmetikos srityje. Ten taip pat jaučiau, kad tai ne mano darbas – laisvo laiko nedaug, 6 dienas dirbi, viena laisva, atlygis taip pat dėmesio nevertas. O gyventi reikia, nuomą mokėti… Netikėtai pažįstama pranešė, kad atidaromas vienas greito maisto restoranas ir pasiūlė nunešti savo gyvenimo aprašymą. Nunešiau jį ir po 2 savaičių sulaukiau skambučio. Pokalbis buvo sėkmingas. Taigi, ten ir įsidarbinau.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ