Beveik tris dešimtmečius Juodpėnų bibliotekoje dirba vietinė šių kraštų gyventoja Rita Liogienė. Moteris kilusi iš netolimo Bagdonavos kaimelio, apie kurį šiandien liudija tik keli išdidūs ąžuolai ir viena sugriuvusi troba. O dar prieš trisdešimt metų čia gyveno, dirbo žmonės. Bagdonavos atminimas dabar likęs tik bibliotekininkės metraštyje.
Kada pradėjote rašyti metraščius?
„Bagdonavos kaimo istorija“ buvo pirmasis darbas. Mintis jį rašyti kilo pradėjus nykti kaimams. Juos ardė melioracija. Iš vienkiemių žmonės kėlėsi į kitus miestelius, gyvenvietes.
Bibliotekos išsikėlė uždavinį aprašyti išnykusius kaimus. Aš pasirinkau savo gimtinę – Bagdonavą. Nebuvo griežtų nurodymų ar taisyklių tokiems darbams. Taigi, kaip pavyko, taip ir rašiau. Rinkau nuotraukas, dokumentus, apklausiau šio kaimo žmones.
Buvo galima šią istoriją gilinti, medžiagos paieškoti archyvuose. Dabar tai gana paviršutiniškas darbas. Bet plėstis buvo gana baisu, nes kiekvieną faktą reikia patikrinti įvairiuose šaltiniuose. Juk gali bet kada atsirasti žmogus, žinantis tiesą, ir paprieštarauti. Nesi istorikas profesionalas, todėl abejoji savo žiniomis.
Prieš kurį laiką teko pasėdėti tikrame archyve. Dabar suprantu, kodėl žmonės ten taip ilgai sėdi. Istorijos sekimas tiesiog įtraukia – bandai surasti vis daugiau. Tai net nepastebi, kaip apsikrauni dokumentais, įvairiomis bylomis.
Ar daugiau panašių metraščių esate parengusi?
Kiekvienais metais biblioteka rengia savo kaimo kroniką. Joje fiksuoju įvairius įvykius. Esu aprašiusi Juodpėnuose gyvenusį poetą Liną Valbasį, knygnešį Kazimierą Peičį, akademiką Juozą Matulį. Rinkau medžiagą apie žydų praeitį mūsų kaime.
Juodpėnų kaimas nebuvo turtingas garsiais žmonėmis. Dabar dar yra pora audėjų, kurias gal ir būtų įdomu įamžinti.
Prieš kelerius metus buvau nusprendusi rašyti apie Juodpėnų bei aplinkinių kaimų kryžius ir jais pažymėtas vietas. Pasirinkau apie tai medžiagos, bet pradėjus rašyti sukilo prieštaringos mintys šia tema. Parašiau apie kryžiaus reikšmes ir sustojau. Nežinau, ar tai ir pabaigsiu.
Dar mane domintų Juodpėnų mokyklos istorija. Gaila, kad ji išnyko, nes kartu pasikeitė visas kaimo gyvenimas. Tai buvo švietimo židinys nuo pat 1903 metų. 110 metų mokykla išsilaikė, o užsidarė pačiu klestėjimo metu.
Nebėra vaikų, nebėra ir gyvybės Juodpėnuose. Sėdžiu šiame didžiuliame pastate viena ir laukiu skaitytojų, kurių irgi ne tuntai. Kompiuterių era bibliotekose baigėsi – visi turi savo. O skaitantieji nori naujų knygų, laikraščių, to mes galime pasiūlyti gana kukliai. Bet kai kažkam reikia ko nors labai, tai važiuoju ieškoti.
O šiaip jei tik reikia, istoriją gali bet kieno rašyti: parduotuvės ar vietinio alubario. Čia anksčiau buvo ir vaikų darželis, ir buitinis. Ir viskas dingo…
Ar reikia Jūsų gyventojams tokių darbų?
Dabar kaip tik rengiama Juodpėnų bendruomenės knygelė „Mūsų Juodpėnai“. Yra paruoštas projektas, kurio tikslas parašyti kaimo istoriją, aprašyti ūkininkus ir bendruomenę. Tai daugiau reprezentacinis leidinys. Bet prie jo galėjau prisidėti ir aš. Pravertė ir mano metraštis.
Kai pats renki istoriją, atrodo, kam čia to reikės, ir ar bus išliekamoji tokio metraščio vertė. Pastebiu, kad krašto istorija domisi vyresnio amžiaus gyventojai. Yra tokia grupelė, kuri nuolat prašo informacijos, viskas jiems įdomu.
O jaunimui nebent mokytojai liepia kažką išsiaiškinti.
Ar visada dirbote bibliotekoje?
Dar Juodpėnų mokykloje kažkada dėsčiau lietuvių kalbą. O kaimo bibliotekoje dirbu 26 metus. Man čia visai patinka. Tik kartais sunku, kai ateina pikti žmonės. Priekaištauja dėl knygų pasirinkimo. Tokie dabar laikai, kad žmonės nori viską gauti dabar ir čia – kaip į parduotuvę nuėję duonos. O bibliotekų situacija tokia, kad trūksta lėšų naujiems leidiniams.
Deja, daug žmonių yra ir tokių, kuriems apskritai nieko nereikia. Ir į biblioteką jie net kojos nekelia.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ