asmeninio archyvo
Daugelio mokslinių straipsnių apie archeologiją autorius dr. Gintautas Zabiela yra ne vieną kartą lankęsis Kupiškio rajone apžiūrėdamas piliakalnius, kitokius paveldo objektus, parašęs apžvalginį straipsnį monografijai „Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai“. Dabar kuria straipsnius „Versmės“ leidyklos rengiamoms valsčių serijos monografijoms „Kupiškis“ ir „Skapiškis“.
Iš kur Jūs esate kilęs ir kaip susidomėjote archeologija?
Esu kilęs iš Anykščių rajono Vaitkuškio kaimo, kuriame buvo tik dvi sodybos, ir jų jau nebėra. Taigi, mes lyg ir kaimynai. O į archeologiją atvedė vienas atsitiktinumas. Man mokantis 1977 metais 8 klasėje, Utenos rajono Leliūnų mietelyje, kur aš gyvenau su tėvais, istorijos mokytojas Vidmantas Kutka paklausė, ar aš nenorėčiau dirbti archeologiniuose kasinėjimuose Anykščių rajono Diktarų senkapyje. Nuėjau ne dėl archeologinių kasinėjimų, apie kuriuos nieko nežinojau, bet dėl to, kad užsidirbčiau pinigų. Tuo metu už dieną mokėjo tris rublius. Tai man, mokiniui, buvo nemaži pinigai.
Tyrimus vykdė archeologas Vytautas Urbanavičius. Iš pradžių reikėjo nukasti kastuvais žemę, vėliau radome daug kapų, nes buvo 14–16 amžiaus senkapis. Man buvo patikėta preparuoti palaikus. Tokiomis mažomis mentelėmis ir šaukštais reikėdavo gražiai apkasti palaidojimus, kad griaučiai gulėtų lyg ant stalo žemėje. Radome papuošalų, skardinių apvalių segių, žiedų, peilių, buvo kirvis. Tai man labai patiko, ir po tos vasaros jau apsisprendžiau būti archeologu.
Sakėte, kad archeologija Jums patiko. Gal pradėjote ja domėtis savarankiškai?
Taip, pradėjau prenumeruoti archeologinę literatūrą būdamas dar moksleivis. Tuo metu lietuviškos archeologinės literatūros beveik nebūdavo. Tai, atsimenu, užsisakiau žurnalą „Sovetskaja archeologija“. Dabar aš galvoju, kad, ko gero, ne tik Utenos rajone, bet ir visoje Lietuvoje buvau vienintelis moksleivis, kuris tokį leidinį skaitė.
Baigus vidurinę mokyklą jau buvo aišku, kur mokysitės?
Be abejo. Įstojau į Viliaus universitetą 1980-aisiais. Mano mokytojas buvo archeologas Pranas Kulikauskas. Bet vis dėlto pirmuoju savo mokytoju, nors man jis ir nedėstė, aš vadinu V. Urbanavičių, su kuriuo, jau ir būnant studentu, dar teko dirbti Obeliuose. Po pirmo kurso praktikos metu dirbau Kernavėje, po antro tyrinėjau akmens amžiaus gyvenvietę pas Rimutę Rimantienę Šventojoje, o po trečio – padėjau archeologui Vytautui Kazakevičiui ir tyrinėjome 5–6 amžiaus Plinkaigalio kapinyną Kėdainių rajone. Mokydamasis universitete stengiausi atlikti praktiką pas įvairius archeologus, nes tai suteikdavo neįkainojamos patirties, ir kiekvienos vietovės tyrinėjimai turėdavo tam tikrą specifiką.
Penktame kurse pasirinkau diplominio darbo temą „Neįtvirtintos geležies amžiaus gyvenvietės Lietuvoje“. Surinkau ir apibendrinau medžiagą, kas iki to buvo tyrinėta ir publikuota Lietuvoje ar saugoma muziejuose. Vėliau tos temos man teko atsisakyti, kadangi kiti vyresni kolegos jau buvo pradėję ją nagrinėti.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Aušra JONUŠYTĖ