2024/11/16

 

O kad tau bala, kėp išėjo!

Jurgitos Žiukaitės nuotrauka

Yr tokia sakma apė prigėrusį vaikų. Seniau sakydavo, kad tik gimus vaikėliui, toj lauma ažlaimėja, koks bus jo gyvėnimas, kiek matų gyvins ir kokiu smerčiu mirs. Vėnai motinai, sūnui gimus, lauma pasokius: šitas vaikėlis tuos ir tuos matuos, tų ir tų dienų ir valundų prigers šulny. Kė atajo tė matai, tavas šulnį apkolįs storu odu. Užėjįs smarkus lietus. Unt odos įdubimo prilijį. Tasai vaikas padėjįs golvų vandeny ir prigėrįs. (Užrašyta 1941 m. Rudikų k. iš V. Petrulienės, 74 m.)

Biesas laumai ne tarnas (abu ponai). Apė tų ir sakma „Ragučiai su nagučiais“. Marti labai nekintus anytos. Ji žinojus, kad jaujoj susirenka velniai. Kartų jėma nugabano anytų jaujon ir paliko tinai par noktį. Susrinko velniai ir siaudžia. Vienas sokųs jai: „Kotre, Kotre, paduok ragučius su nagučiais!“ Anyta atsokius: „Kėpgi ošen jum paduosiu, vaikėliai, kad mon labai šolta.“ Velniai toj jai atgabano duknas ir vėl prošo. Dabar ji soko neturiunti šiltų kailinių, poskum – apsiavimo. Ir tėp velniai jai visko nėšė, kol pragydo gaidys. Rytų aina marti išmėst anytos kaulų. Buvo tikra, kad velniai jų supošė. Ogi žiūria – to guli apkrauta visokiom gėrybam. Kitų noktį nugabano marti savo močių, apklojo šiltai ir paliko. Vėl susrinko velniai ir vienas soko: „Kotre, Kotre, paduok ragučius su nagučiais!“ Močia atsokius: „Nė aš žinau, nė aš duosiu, pabirbykit mon vodagon!“ Velniai toj jų ištraukė iš duknų, jėma birbyt ir užtųsa. Aina rytų marti parsinėšt turtų, ogi žiūria – jos močios tik kaulaliai balikį. (Užrašyta 1934 m. Krasnavos k. iš A. Balienės, 63 m.)

Pinigai žmogų sveikų padoro, pinigai ir kapuos nuvoro. Bada su pinigais, bada ir ba pinigų. Pinigai kėp bulba, gavai, smakt ir prarijai (išlaidai).
Paketurios seniau tarnovus tokia mergina. Jai raikdavį jot naktės. Vienųkart valai vakari išjojus naktės. Jodama pajurgebaliu, žiūria – unt kėlio drybso šėmas jautis. Arkliai baidos, prajot negolia. Ji nulipus – šiū! Jautis neina, nesikelia, gulia, ir tiek. Kad droš punčiais – tik aina aina pinigai ir suskumbėjo. Prapuolo ir tas jautis. Jinai pėrsigundus – unt arklių ir apjojo kitu Jurgebalas pusi. Apjojus pasisokė kitiem, kėp buvo. Tai, bra, kas gyvas rinkt! Tumsu, o žola didala, tai ratai kas sugrėba. O rytų senėlis Saplys, atajįs kapot ėžios palei kelalį, tai prisrinkįs pinigų suvisai nemažai. O kad to mergina būt protingėsna buvus – tylajus ir unksti rytų nuvėjus, tai būt čiupus. (Užrašyta 1941 m. Paketurių k. iš P. Sapiegos, 94 m.)

Tagul jį biesai! O kad tu kiaurai! O kad tu sudaužėtum!..
Seniau viena močia volgunt papyko unt vaiko ir pasokė: „Kad tujen, šėtonai, paspringtum nerijįs!“ Tai vaikas tik du šaukštus išsraba, toj pašoko mėlynas, ir baigta. Mat, yr tokių minučių, jėgu kokį prokeiksmų ištarai tų minutį, o labjausiai tavai vaikom, ir baigta – nebaištaisysi, ar raudok, ar gėdok, po visom, tėp ir bus. (Užrašyta 1941 m. Puponių k. iš E. Tvėnienės, 80 m.)
Laumių dovanos, lietuvių mitologinės sakmės, V., 1979

——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video