Elena Poškienė – antra šiais metais šimtmečio sulaukusi Kupiškio rajono gyventoja. Sutikus tokio amžiaus žmogų įprasta paklausti, kas padėjo sulaukti šitiek metų. Nors ir labai keista, dažniausias atsakymas – sunkus darbas. Dar nežinia, kiek ilgaamžių išaugins mūsų karta. Praėjusią savaitę sveikinta jubiliatė ir nelinkėjo tokio gimtadienio – nugyventas šimtmetis jai dovanojo ne tik džiaugsmą.
Kilusi iš Narbūčių kaimo
Garbingą šimto metų jubiliejų E. Poškienė atšventė rugpjūčio 10 dieną savo dukros Elenos namuose Antašavoje. Čia jos pasveikinti atvyko valdžios, „Sodros“ atstovai, giminaičiai.
Toks gausus svečių būrys pačiai jubiliatei, ko gero, geriausia gimtadienio dovana. Visą gyvenimą leidusi žmonių apsuptyje, moteris dabar labai liūdi likusi vieniša, retai besulaukia lankytojų.
Elena kilusi nuo Svėdasų (Anykščių r.) apylinkių, Narbūčių kaimo. Čia užaugo ir leido gana sunkią vaikystę. Kaip pati pasakojo „Kupiškėnų mintims“, mokytis galimybių tais laikais nebuvo – skaityti ir rašyti išmokė kaimo davatkos. O gausioje šeimoje augusi mergaitė nuo pat mažens tarnavo pas ūkininką.
Anksti netekusi tėvų Elena netrukus ir pati pradėjo kurti savo šeimą.
Pripiršo vyrą iš Uogšilio
„Netoli gyvenęs kaimynas man ėmė piršti vyrą nuo Šimonių, iš Uogšilio kaimo – Joną Pošką. Tada man buvo jau per dvidešimt metų ir sutikau“, – dukros Elenos padedama pasakojo šimtametė.
Jos išrinktasis buvo aštuoneriais metais vyresnis. Tačiau likimas taip lėmė, kad jis žmoną paliko našlauti gana anksti. 1965 metais mirė susirgęs sunkia liga. Žmonos žodžiais, buvo labai rūpestingas, darbštus.
Todėl vėliau sulaukusi ne vienų piršlybų kurti naujos šeimos pašnekovė nebenorėjo. O ištekėjus dukrai Marytei motina išvyko gyventi paskui ją į Šimonis ir paliko šeimos sodybą.
Elenai su vyru gimė devyni vaikai (trys dukros ir šeši sūnūs), bet užaugo tik šeši iš jų – kiti mirė nesulaukę nė metukų.
Dabar E. Poškienė turi tris gyvas dukras: Eleną, Marytę ir Stasę. Kaip sakė ją globojanti Elena, visos atžalos dabar prastesnės sveikatos ir už pačią šimtametę. Todėl paklausėme jos, kokia tokio amžiaus paslaptis.
„Mamytė per gyvenimą daug nesirgo – turėjo smulkių traumų, apendikso operaciją. O dabar ir amžius toks, kad nebegali lakstyti kaip jaunystėje. Daugiausia juda po savo kambarėlį, dar kartais televizorių pažiūri. Anksčiau labai mėgo skaityti knygas, žurnalus, o dabar jau nebepavyksta. Net ir maldaknygės nebeatsiverčia, nes vis tiek žodžių neįžiūrėtų. Atmintis taip pat prasta, todėl ir poterius maišo, nors visą gyvenimą buvo labai pamaldi. Bet dar labai mėgsta bendrauti, pasakoti savo prisiminimus, – apie E. Poškienės dabartinę sveikatą pasakojo jos dukra. – O gyveno ji paprastai. Valgė prastai, daug dirbo – gal dėl to ir sulaukė tiek metų.“
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ