Zita Skipskytė-Manelienė, didžiąją savo laisvalaikio dalį praleidžianti vaikystės sodyboje Vėžionių kaime, kuria savitą aplinką, pritaikydama pačios išbandytus augalų priežiūros ir komponavimo būdus, kelionėse matytus piešinius.
Kaip įsikūrėte Vėžionių kaime, kuo jis Jums brangus?
Aš pati esu gimusi netoli šio kaimo, Iciūnuose. Mano gimtinė neišliko, nes plečiant dabar jau buvusį karinį aerodromą, apie 1955 ar 1956 metus, visos sodybos buvo nugriautos. Tėvai persikėlė į Vėžionis. Juose daugelis sodybų tuo metu ar šiek tiek vėliau pastatytos. Buvo gyventojams paskirti žemės sklypai, kuriuose galėjo statyti trobesius. Mūsų žemėje buvo likę pamatai, kuriuos išardėme. Kur dabar bitininko namelis, ten taip pat yra buvę labai nedidelio pastato pamatai, gal pirties ar panašaus statinio. Ir toji vieta po ąžuolu turi be galo gerą energetiką. Labai smagu ten gerti arbatą.
Savo gyvenimą susiejote su biochemija. Kodėl ją pasirinkote?
Augalai, medicina man patiko. Bet į mediciną nestojau vien dėl to, kad ten buvo didžiuliai konkursai. O tuo metu, 1970-aisiais, atsirado pakankamai naujas ir įdomus mokslas – biochemija.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Aušra JONUŠYTĖ