Pavakary iš malūno parvažiovo tata,
Nėšia maišus iš vežimo ir sustota klaty.
Iš rotų iškinkė orklį ir nuvada kūtan,
Volgė viralų prė stolo, rūkė, dūmus pūta.
Duonkepa račka kamoroj kertaj pastatyta;
Jimsma duonų užmaišysima – vakari ar ryto.
Raikės čia rugienių miltų, priesmokų ir raugo,
Ajarų arba kopūsto, kur darži užaugo.
Prisipylus kraitan miltų naša gryčion mama,
Baba duonkepį apžiūri ir iš karto jama.
Užmaišyt duonų kepimui klopato nebūva-
Svarbu pastatyt kur šilta ir uždingt su gūniu.
Undenio, rugienių miltų, druskos, raugo do kai ko…
Raikia laukt kol tašla rūgsta – paskui minkyt toj račkoj…
Dada minkymui ir kmynų ir visokių priedų,
Kad kai bokanų prariekus, kvopas nosį riestų.
Baba pėčių iškūrino, palanus iššluosta.
Prė pėčiaus kertan pastota kačergų ir šluotų.
Iškūrintas korštas pėčius laukia išsižiojįs,
Jom nesvarbu kų raiks kėpyt – duonų ar karvojų.
Išminkyta tašla kyla, virsta, pučias iš račkos,
Unt prėždos padata ližė laukia uždadunt tašlos.
Kloja lopų no kopūsto, jėgu yr, tai ajarų,
Tapa bokano paviršių, braižo viršų kryželiu.
Stumia pėčiun, traukia ližį ir vėl guldo unt prėždos:
Visų laikų tėp kartoja, kol nebalieka tašlos.
Lieka raugui tašlos šmotas, tai visa paguoda.
Bus kitom kepimui smokas tokios pačios duonos.
Bus šeimynai kvapios duonos ir almužna ubagom;
Su viralu tinka duona ir su alum iš bačkos.
Plutalas suas avalas, bus labai meilingos,
O vosarai pasibaigus atidos tau vilnas.
Už burokus, žoly, šienų korva pieno duoda;
Gėriam pienų, volgom vorškį, sviestu tapam duonų.
Spirgius iš sposkos, skilundį ar šėp masos šmotų,
Volgunt užsikundam duonu – va čia tai bant sotu.
——-
Autorius: Algirdas Vilutis