Govus išmokas ar algas, kaimi sujudimas,
Linksminas diedai,
bobutas ir žvalus jaunimas.
Kai užbliauna, uždainuoja,
nėt musios išgaišta,
Vorai loksto, plyšiuos lenda, jilgom įsitaiso.
Trotko niekas nerokuoja – tai geriausia diena:
Linksmi būva ir nabogai, tatulas, susiedai…
Unt rytojaus visėp būva – dažnai nėr sveikotos;
Vėlnias kusia pasigydyt – vėl raikia storotis.
Išsiaiškyt būva sunku, kas kų kom pasokia,
Paprasčiau užbraukt par nosį arba ir par okį.
Susigaudyt labai sunku – visi tik razumni,
Onaras pro ausis lenda, teisybas nerunda.
Kaimo Jurgiai, nedakvoškos ar tokio gatunko,
Šiek tiek dirba, šiek tiek tingia, verčias gana sunkiai.
Prė krautuvas pamatysi tos pačius pastoviai,
Laukia draugų alaus kvortai ir vos vos pastovia.
Kokių kvortų tik įmatus, geriau pasidoro;
Sujama macnokas miegas, biržyja kamoron.
Unt golo visiem sveikotų ratavos podėly
Užpilas aviečių lopų, liepžėdžių, čiobrėlių …
Išmokas visas išlaidus – dabar jų nebara;
Visų mėnesį raiks mislyt, ko čia nusitvarus.
Atkišt runkų unt rinkialas, kad kas ratavotų;
Nežėdnas čia tau patėmys, nors ir rėksi gvoltu.
——-
Autorius: Algirdas Vilutis