Šėmat šiltasna ir sausasna spalio pradžia – gol vėliau žiema prasdas?
Jėgu žvirbliai renka plūksnas, pūkus prė vištidas ir našas savo lizduos – graitai atšals. Ir vorai jėgu iš apačios kraustos kur paluban, bus šalta žiema. Katrų spalio dienų pasnigs, tų kovo dienų prasdas pavoseris.
Spalio mėnesį labai didelių ti švinčių daug ir nėra. Soko, Kupiškio krašti švintas Dominykas, švintas Jonas, Aniolai sargai didžiausi kermošiai būdavo, tai žėdnan kiemi alaus kiek tik nori. Labai gražiai Elvyra Glemžoičia-Dulaitėna aprošė Aniolų sargų (spalio 2-oj dėnoj) otlaidus ir kermošių: „Jaunimas siuvas naujas švintinas dropanas, o senesni nors kepurį ar skaralį įsitaisydavo, margaitas ir moterys išeiginam dropanom paspuošį, ryšulalius, pintinalas našas, jau iš vokaro, su nakvyni, būdavo, skuba atlaiduos. Mėstėly nėra namų ba svečių, daržinas ir tos pilnos žmonių, jieškunčių naktigulto. To laiku miesti didžiausia spūstis. Pėsti, važiuoti ir raiti – visi skuba stumdydamės…“
O do pasiskaitykim „Kupiškėnų žodynų“ – kas ti parašyta apė oniolus, kermošių?
Kur bažnytiniai vadinas išeiginiai sijonai, nuperka bovalnos siūlų. Tiktai vosarų turadavo po vienų kosčiumų išeiginį, gerėsnį. Kokia viena išeigina buvo lova dėl svėčio. Dėl svėčio kaldras bant dvi kokias turia, tai pirktais pamušalais, o kitos tai visos drobinam. Kitas arklys prastėsnis būdavo, darbinis, o čia kermošinis. Kermošinis vežimas mūsų buvo koralas.
Kėp aniolai balti pjaudavo vyrai. Vaikėlis gražus kė oniolas. Akys oniolas, až akių vėlnias. Onioliškas (gražus) veidas, alia vidus tikro vėlnio. Unt matalyko taigi vėnoj pusaj Jėzus ir Marija, tai oniolas sorgas (geroja dvasia, katro saugo žmogų), tai ti kas.
Atlaidai būdavo dideli ir miesti turgus didelis. Kom atlaidai, o kunigui pinigai. Kermošiun gi visur, būdavo, nuvažiuoji, tai pokermašės, nu tai susgaišta bant po dvi dienas, alia ir visa apsidirbdavom. Kermošiun aidavo, saldainių vis atonaša kermašovos. Pamoto vaikai pridata unt žėmas saldainių, nebenuveisi jau, kėpgi kermošiuj nepirksi saldainių.
Jau mono visi kermošiniai (priekiniai) duntys išbirėjo.
Vienu šiknu dvėjų kermošių neužsėsi ( visur nespėsi).
Suvada vyšnias su kaulais ir užbaigė kermošių (mira).
Namė dūmai, miški krūmai, ubagai kermošiuj (daina).
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ